Pasaulis paverstas įkaitu

LTDaugeliui lietuvių įstrigęs į atmintį žemėlapis, kuriame ranka nubraižyta raudona linija nulėmė Lietuvos likimą. Tai atsitiko praeitame amžiuje, kai didžiosios valstybės dalijosi pasaulį, nekreipdamos dėmesio į jame gyvenančias tautas. Dvi valstybės, 1939-aisiais sutartinai parceliavusios Europą, netrukus atsidūrė priešingose fronto pusėse, bet viena iš jų, pasitelkusi savo priešo priešus ir tapusi nugalėtoja, tą dalijimąsi ir toliau tęsė Teherane, Jaltoje, Potsdame. Skaityti žemėlapius didžiųjų valstybių vadovai išmoko dar viduramžiais. Imperatoriams akys apraibo, išvydus, kokia teritorija paklūsta jų valiai. Žemėlapis, išrastas geografinėms reikmėms, platesniam Žemės rutulio pažinimui, suteikė galimybę monarchams lengviau dalytis ir valdyti pasaulį. Žemėlapyje viskas daug paprasčiau negu tikrovėje. Galima braižyti linijas savo nuožiūra, nekreipiant dėmesio į tokias smulkmenas kaip žmonės ar tautos. XIX amžius galutinai suskirstė valstybes į didžiąsias, sprendžiančias planetos likimą, ir nieko nereiškiančias mažąsias. Tos didžiosios ne tik valdo mažesnes, bet ir primeta savo tvarką regionams, kontinentams... Mažosioms tautoms nereikia atskiro valstybingumo, jos turi priklausyti imperijoms, – nusprendė didžiųjų valstybių šulai, apžvelgę žemėlapyje savo valdomas plačias teritorijas. Vis dėlto viena iš užjūrio didvalstybių (tarp kitko, neturėjusi kolonijų) po Pirmojo pasaulinio karo pasiūlė, kad kitame žemyne esančios nugalėtos imperijos suteiktų laisvę pavergtoms tautoms kurti savo valstybes. Bet, pavyzdžiui, kurdai tokios teisės negavo, mat karą pralaimėjusioje Turkijoje gyveno jų mažuma, o dauguma priklausė nugalėtojų valdomam Irakui ir Sirijai. Kita to karo laimėtoja – carinė Rusija – tuo metu įsmuko į gilią krizę. [...]. [Iš teksto, p. 22]