Tautinė politika 1944-1956 metų Lietuvoje
LTLabai apibendrintai galėtume sakyti, kad V. Sirutavičius šioje knygoje nagrinėja pokario Lietuvos politinio elito bandymus suderinti lietuvybę (tautiškumą) ir sovietinę ideologiją. Pasakojimo intrigą kuria nuolatinis ano meto politinių LSSR vadovų (beje, tarpusavyje nesutariančių) balansavimas tarp siekių įtraukti etninius lietuvius į respublikos valdymą, plėsti lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime ir raštvedyboje, populiarinti lietuvių literatūrinį paveldą ir folkloro tradicijas ir griežtos partinės visų šių procesų kontrolės bei jų panaudojimo sovietizacijos tikslais. Tyrėjas labai detaliai rekonstruoja ambivalentišką ir prieštaringą LSSR tautinę politiką, įvairiais pjūviais atskleisdamas, kaip praktiškai veikė pokariu sudarytas sandėris, kuriuo dalis lietuvių inteligentijos sutiko paremti socialistinės Lietuvos kūrimą, jei komunistų partija savo ruožtu rūpinsis ir puoselės lietuvių tautinę kultūrą. V. Sirutavičius tyrinėja ne tik valdžios taikytas tautinės politikos strategijas, bet ir tai, kaip tos veiklos vertinimas atsiskleidžia iš gyventojų skundų ir saugumo agentų pranešimų apie pasiklausomus pokalbius.Tai leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą apie sovietų tautinės politikos efektyvumą stalinmečio ir ankstyvosios destalinizacijos metais. LSSR politiniai vadovai turėjo nuolat balansuoti: viena vertus, jie nesijautė užtikrinti, kur tiksliai centrinė valdžia užbrėžė leistinas tautiškumo ribas (iš Maskvos sulaukdavo skirtingų signalų, ypač 1953–1956 m.), kita vertus, turėjo paisyti gyventojų nuotaikų ir gandų. Tyrimui gyvumo suteikia konkretūs pavyzdžiai. Tarkime, nagrinėdamas nacionalinių kadrų politiką V. Sirutavičius pasitelkia archyvinius duomenis, leidžiančius rekonstruoti tipinio partinės mokyklos absolvento karjeros galimybes. O nacionalines įtampas LSSR politinio-administracinio aparato viduje jis papildo konkrečių skundų ir jų nagrinėjimo duomenimis [p. 193-194].
