Išsaugoti šokį: R. M. Rilke's rūpestis daiktų sauga ir jo atspindžiai lietuvių poezijoje

LTStraipsnyje nagrinėjama jungtis tarp R. M. Rilke’s rūpesčio dėl daiktų išsaugojimo bei šios jo poetinės-estetinės koncepcijos, pritaikytos šokio fenomenui. Šokis, kuriam kaip atskirai meno rūšiai Rilke’s kūryboje tenka sąlygiškai nedaug dėmesio, šiame straipsnyje traktuojamas kaip tam tikro laipsnio (nedaiktiškas) daiktas. Apskritai Rilke’s suprasta daikto koncepcija peržengia „įprasto“, tiesioginio, materialaus daiktiškumo ribas. Vis dėlto siekis išsaugoti daiktus tekstuose suponuoja išskirtinį perkeitimo vyksmą, kurį galima identifikuoti kaip savitą fenomenologinį procesą. Šokis Rilke’s eilėraščiuose patenka į įvairius kontekstus ir dažnai yra priklausomas ne nuo judesio, o nuo vaizdo, jo atžvilgiu pritaikoma „Sehen Lernen“, arba „Mokytis matyti“, programa. Aptariami su šokio fenomenu susiję Rilke’s eilėraščiai – „Ispanų šokėja“ („Spanische Tänzerin“), „Toten-Tanz“ („Mirusiųjų šokis“), ištrauka iš „Penktosios elegijos“ („Die fünfte Elegie“) bei Sonetų Orfėjui (Die Sonette an Orpheus) II dalies XVIII sonetas, rilkiškųjų šokio atitikmenų ieškoma lietuvių autorių poetinėje recepcijoje: Salomėjos Nėries („Raudona rožė“), Henriko Nagio („Išsipildymo psalmė“ fragmente), Jono Juškaičio („Baletas“) eilėraščiuose. Raktažodžiai: Rainer Maria Rilke, šokis, daiktai, sauga, „mokytis matyti“.

ENThe article examines the connection between Rainer Maria Rilke’s concern for the preservation of objects and the poetic-aesthetic concept, which he applied to the phenomenon of dance. The article treats the dance, which receives relatively little attention as a separate art form in Rilke’s work, as a kind of (non-material) object. Overall, Rilke’s conception of the object goes beyond the “ordinary” and direct materiality. However, the desire to preserve objects in texts presupposes a special transformation, which can be identified as a distinctive phenomenological process. In Rilke’s poetry, dance appears in a variety of contexts and is often dependent on the image rather than the movement. Here, the poet applies Sehen Lernen, or “Learning to see” program. The article discusses Rilke’s poems that are related to the phenomenon of dance, including “Spanische Tänzerin” [“The Spanish Dancer”], “Toten-Tanz” [“Death-Dance”], an excerpt from “Die fünfte Elegie” [“The Fifth Elegy”] and Sonnet XVIII from Part II of Die Sonette an Orpheus [The Sonnets to Orpheus]. The article also explores the poetic reception of Rilke’s dance in Lithuanian poetry, the poems of Salomėja Nėris (“The Red Rose”), Henrikas Nagys (a fragment from “The Psalm of Fulfillment”) and Jonas Juškaitis (“Ballet”). Keywords: Rainer Maria Rilke, dance, objects, preservation, “learning to see.”.