Don’t ask for the meaning: Wittgenstein and religious language

LTŠiame straipsnyje pratęsiami religijos kalbos, kaip filosofijos ir teologijos komunikacijos priemonės, tyrinėjimai. Jie buvo pradėti ankstesniame straipsnyje apie filosofijos ir kultūros diskursą posekuliariame laikmetyje. Ludwigo Wittgensteino kūryba nagrinėjama trimis aspektais: filosofiniu, teologiniu ir kalbiniu. Witgensteinas ieško atsakymo į klausimą, kaip šiandien kalbėti apie Dievą, kai filosofų ir teologų nuomonės išsiskiria apie esmines apibrėžtis – tikėjimą, sekuliarizaciją, religinę toleranciją ir pliuralizmą. Wittgensteino filosofinis palikimas, suprantama, kelia iššūkius filosofiniam teologiniam mąstymui, o taip pat meno, religijos, mokslo ir kultūros teorijai. Wittgensteino manymu, bet kokioje žmogaus veikloje „praktika suteikia žodžiams prasmę“. Jo pagrindinė idėja, kad kalba siekiama sudaryti tikrovės žemėlapį, buvo papildyta radikalia išvada, kad kiekviena sentencija, kurios neįmanoma patikrinti, yra beprasmė ir įkūnyta kalbos-žaidimo teorijoje, kuri apima įvairius religinius praktikų tipus. Straipsnyje tik prabėgomis paliečiamas klausimas apie jo asmeninį požiūrį į religiją ir konfesinę priklausomybę. Esmininiai žodžiai: Bartas, tikėjimas, Dievo slėpinys, kalbos žaidimas, privati kalba, religinė kalba, Wittgensteinas.

ENThis article is the continuation of such important subject matters as language of religion a tool for philosophy and theology communication. It was considered in my article about philosophical and cultural discourse in the post-secular epoch. We tried to examine the work of Ludwig Wittgenstein from three points of view: a philosophical, theological and linguistic. Wittgenstein tried to give an answer on the question how to speak about God today when different philosophers and theologists have divergent opinions on such important definitions as belief, secularization, religious tolerance and pluralism. Wittgenstein’s heritage challenges much that is taken for granted in philosophical theological thinking as well as in the theoreticizing art, religion, science and culture. For Wittgenstein in every kind of human activity practice gives the words their sense. His general idea is that language seeks to generate a map of reality that was supplemented by radical conclusion that every sentence, which cannot be verified, is meaningless and is embodied in the theory of languagegame, which includes different types of religious practices. The article considers the question about his personal attitude to religion and confessional belonging. Keywords: Barth, belief, God’s hiddenness, language game, private language, religious language, Wittgenstein.