Jonavos krašto žmonės: Jonavos įkūrimo 250 metų jubiliejui
LTJonava kūrėsi greta Skarulių dvaro, prie kelių brastos per Nerį. Ties šia brasta susikirsdavo vieškeliai, ėję į Vilnių, Kėdainius bei Lietuvos šiaurę ir latvių žemes. Ties brasta buvo ir dvi kryžkelės: dešinėje upės pusėje kirtosi Kauno-Ukmergės keliai, kairėje - susikirsdavo Kėdainių- Žiežmarių-Vilniaus bei Kauno-Ukmergės vieškelis. Žemės abipus Neries ties brasta jau nuo XVI a. pabaigos priklausė Skarulskiams, o XVIII a. pradžioje šios žemės ir dvaras atiteko Kauno pavieto paseniūniui Domininkui Kosakovskiui. Apie 1740 m. kitoje Neries pusėje, gražioje didžiulio miško paunksnėje, Domininkas Kosakovskis pasistatydino sau rūmus, kuriuose ir apsigyveno. Manoma, kad prie kelių kryžkelės besikuriančią naująją vardu. 1750 m. rugpjūčio 8 d. Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis Augustas III Marijai Kosakovskienei suteikė privilegiją: “.. .įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t.y. krikščionis, totorius, žydus...”. Šiuos metus laikome Jonavos miesto įkūrimo data. Istoriniai tyrinėjimai rodo, kad, suteikiant privilegiją, Jonava dar buvo kaimas, t.y. žemdirbių gyvenvietė, o ne miestelis, nors taip ir vadintas. Čia 1750 m. buvo pastatyta pinnoji medinė bažnyčia. Gyvenvietė kūrėsi pietų-šiaurės kryptimi pagal vieną gatvę, ėjusią Kėdainių-Žeimių kryptimi. Kauno-Ukmergės kelias, ėjęs šalia dvaro sodybos, jungė abu gyvenvietės galus.Nuo 1776 m. Jonava ir Skaruliai atiteko Domininko Kosakovskio ir Marijos Kosakovskienės sūnui, Vilniaus vyskupui Juozui Kosakovskiui, kuris naujai Įkurtai gyvenvietei skyrė žymiai daugiau dėmesio negu jo tėvas Domininkas. Apie 1775 m. jis prie Jonavos bažnyčios įkurdino trinitorių (Marijonų) vienuolyną. Nors vienuolių nuolat čia gyvendavo nedaug, tačiau jie rūpinosi bažnyčios įtakos plėtimu. Vyskupas visaip skatino žmones keltis į miestelį: skirdavo žemės sklypus įsikūrimui, veltui duodavo miško namų statybai. Šias lengvatas vietiniai gyventojai praminė “vyskupo privilegijomis”. 1778 m. veikė alaus darykla. 1784 m. miestelyje gyveno 59 žydų šeimos, o 1789 m. iš Jonavoje gyvenusių 119 šeimų žydai sudarė daugiau kaip pusę. Vyskupas, iš Vilniaus pasikvietęs žinomą architektą Lauryną Stuoką- Gucevičių, pavedė jam paruošti naujos bažnyčios projektą. Apie 1791 m. Jonavoje pradėta statyti mūrinė bažnyčia ir vienuolynas su klebonija. 1793 m. bažnyčią pašventino pats fundatorius vyskupas Juozas Kosakovskis. Bažnyčia, vienuolynas bei vyskupo Juozo Kosakovskio rūmai XVIII a. pabaigoje ir sudarė Jonavos centrą, apie kurį jau tuomet spietėsi kelios dešimtys nedidelių miestelėnų namelių. Jonava, įsikūrusi prie judraus prekybinio vandens kelio, sausumos kelių, jau XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje fonnavosi kaip prekybinis miestelis. Čia apsigyveno daug pirklių, steigėsi prekybinės įstaigos, buvo Įrengta laivų prieplauka. Besivystant prekybai, miestelyje vis daugiau buvo statoma namų, pagausėjo gyventojų [Iš Pratarmės].
