Generolo P. Plechavičiaus kariai savanoriai

LTNuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais pradėjau rašyti į periodinę spaudą, kad priminti tautiečiams apie skaudžius įvykius, apie kuriuos dešimtmečiais tylėjome, kad nenukentėtų žmonės, kurių pavardės paminimos spaudoje. Turiu omenyje generolo Povilo Plechavičiaus karius ir karininkus bei jų šeimos narius, nes pirmiausiai rašiau apie tragišką Lietuvos vietinės rinktinės likimą. Jos kariai žuvo nelygioje kovoje, dalį jų be kaltės sušaudė vokiečiai, dalis prievarta išvežti į Vokietiją žuvo bombardavimų metu arba amžinai tapo atskirti nuo Tėvynės ir mirė toli nuo Lietuvos, nuo savo artimųjų. Patekę Kanadon, Australijon ir į kitas šalis dešimtmečiais nei laiškais nesusirašinėjo su savo giminėmis, likusiais okupuotoje Lietuvoje, kad jie išvengtų sovietinių represijų. Žmonės tada lengvai patekdavo į lagerius bei į tremtį, iš kur nedaugelis sugrįžo. Ne vienas plechavičiukas „gavo“ dešimt metų ir penkis metus be teisių už tai, kad 1944 m. paklausė savo generolo. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje 1990-1999 metais buvo daug laimėjimų ir pralaimėjimų, kurie ncpraslinkdavo nepastebėti pro mūsų akis. Ypač skaudžiai pergyvendavome ekonomikos žlugdymą. Todėl nemažai spaudoje rašiau kritinių straipsnių, nevengdamas aštrių žodžių apie pastebėtas negeroves. Mano rašiniai buvo spausdinami įvairiuose laikraščiuose, kurie nepigūs, todėl negausiai prenumeruojami, perkama taip pat ne daug. Dėl to sumaniau savo rašinius iš įvairių periodinių leidinių surinkti į vieną vietą ir išleisti mažą tiražą artimiesiems bei bičiuliams. Leidinyje įdėjau kitų autorių publikacijas su vertinimais mano pirmos knygos, išleistos 1999 metais, paminint Lietuvos vietinės rinktinės 55-ąsias metines. Tai lyg recenzijos knygai „Laisvės troškimo kaina“ [Įžanga].