LTŠiame leidinyje aprašyti žmonės gyveno ir veikė Vilniaus krašte nuo XIX amžiaus antrosios pusės iki XX amžiaus devintojo dešimtmečio. Prisiminti juos visų pirma paskatino knygnešio, daraktoriaus, o vėliau jo vaikų bei vaikaičių tęsti ir tęsiami darbai. Lietuviams, bent iki šio amžiaus vidurio, buvo būdingas sėslumas. Didžioji dalis mūsų prosenelių, senelių savo gyvenimo kelią pradėdavo ir užbaigdavo viename ir tame pačiame kaime. Tačiau Karolio ir Karolinos Baužių šeimai, kiek tolimesniems jos gentainiams likimas nelėmė sėslaus gyvenimo, nes jį sąlygojo pasirinkta veikla, profesijos, istoriniai įvykiai. Baužiai daugiausiai darbavosi Ignalinos rajono Tverečiaus, Švenčionių rajono Labanoro, Širvintų rajono Kernavės, Šalčininkų rajono Dieveniškių ir kituose miesteliuose, o jaunesnioji karta - Panevėžio, Vilniaus miestuose. Nueitas kelias nuo Labanoro gūdžių girių spaudos draudimo laikais iki svetimo ir atšiauraus Sibiro, kur niekas savo noru nevažiuodavo [Iš Pratarmės].