Orpheus prutenus: Selbstkonzept und Rezeption des Dichters Simon Dach
LTSimonas Dachas gimė 1605 m. liepos 29 d. šiandienos Klaipėdoje (Memel). Iki motinos mirties (1619) lankė mokyklą savo gimtajame mieste. Paskui tėvas nusiuntė jį pas giminaičius į Prūsijos hercogystės sostinę Karaliaučių (Konigsberg, šiandien Kaliningradas). Ar kada nors po išvykimo iš Klaipėdos 1619 m. S. Dachas dar lankėsi savo gimtajame mieste, nėra jokių įrodymų. Vis dėlto jo tėvas ir kai kurie broliai tebegyveno Klaipėdoje iki XVII a. 4-ojo dešimtmečio pradžios, o sūnėnas Valentinas Dachas mirė 1692 m. kunigaudamas Kretingalėje. Tarp 1620 ir 1626 m. S. Dachas, kaip tarnas (fa- mulus), lydėjo giminaitį, Karaliaučiaus universiteto teologijos studentą, į Vitenbergą ir Magdeburgą, kur mokėsi toliau atitinkamai Vitenbergo miesto mokykloje ir Magdeburgo gimnazijoje. Į Prūsiją jis grįžo sprukdamas nuo prasidėjusio Trisdešimties metų karo. Nuo tada iki pat mirties 1659 m. balandžio 15 d. S. Dacho, kaip poeto ir poezijos profesoriaus, veiklos centras buvo Karaliaučius. Keli negausūs šaltiniai, išlikę apie pirmuosius 25-erius S. Dacho gyvenimo metus, atskleidžia, kad maždaug 1630 m. jis dirbo privačiu mokytoju Knypavos (Kneiphojj vieno iš trijų miestų aplink Karaliaučiaus pilį, tarėjo namuose. 1633 m. tapo katedros mokyklos, kurią pats trumpai lankė 1619 m., ketvirtuoju mokytoju, o 1636 m. - kon- rektoriumi (mokyklos vadovo pavaduotoju). Pirmuosius poetinius kūrinius S. Dachas irgi sukūrė šiuo laikotarpiu. Tai buvo proginė poezija lotynų ir vokiečių kalbomis. 1638 m. S. Dacho poetiniai sugebėjimai jau iškyla į pirmą planą. Tą lėmė trys įvykiai.1. Heinricho Alberto (1604-1651) Arijų - svarbiausio ir populiariausio XVII a. miestiškos muzikinės kultūros rinkinio - pirmosios dalies publikacija (Arijos iki 1650 m. išaugo iki aštuoniatomio; kai kurių dalių pasirodė kelios laidos ir neautorizuoti perspausdinimai kitose vietose). Jau pirmajame tome daugiau kaip pusė visų dainų buvo parašyta S. Dacho. Taip jo vardas pasklido toli už Prūsijos hercogystės ribų. 2. Martinas Opitzas (1597-1639), „poezijos vokiečių kalba tėvas“, aplankė Karaliaučių. Vietos jaunųjų poetų būrelis, literatūros istorijoje žinomas „Moliūgo trobelės vardu, kuriam, be H. Alberto ir S. Dacho, priklausė įtakingą politinį postą užėmęs Robertas Roberthinas (1600-1648), šio vizito proga surengė viešą ceremoniją. S. Dachas jai sukūrė poetinį tekstą, o H. Albertas - muziką. 3. Jau šis vizitas užtikrino S. Dachui galimybę viešai pasirodyti miesto bendruomenei, o proginės poezijos kūrėjams tai nebuvo įprasta. Bet po kelių mėnesių S. Dachas, kaip poetas, viešumoje pasiekė dar įspūdingesnio dėmesio (taip gavo dar daugiau galimybių viešai savo eilių deklamacijai): 1638 m. pabaigoje Brandenburgo kurfiurstas ir jo šeima per vadinamąją adventus ceremoniją iškilmingai įžengė į Karaliaučių. S. Dachas skyrė šiai adventnm imperatoris kelias poemas ir atsiskleidė kaip tiek vokiečių, tiek naująja lotynų kalba panegirikas teritorijos valdytojo garbei kuriantis autorius. Poemomis S. Dachas pelnė tokį kurfiursto palankumą, kad Georgas Wilhelmas savo pareigūnams pavedė ateinančiais metais S. Dachą skirti poezijos profesoriumi Karaliaučiaus universitete (nepaisant to, kad S. Dachas teapgynė magistro laipsnį ir tik 1640 m.). S. Dachas kopė aukštyn ne tik poezijos srityje, bet ir socialiniais laiptais ano meto miesto bendruomenėje. [...].Kalbant apie S. Dachą, svarbu pažymėti kelias svarbias ypatybes, kuriomis jis pasižymėjo lyginant su kitais baroko epochos literatūros panašaus poetinio statuso kūrėjais. Pirma, per visą jo gyvenimą taip ir nebuvo išleista nė viena jo kūrybos rinktinė (daugiau ar mažiau visi kiti jo amžininkai poetai tokių sulaukdavo; S. Dacho poezijos pirmasis rinkinys buvo paskelbtas tik po jo mirties 1680-1681 m.). Antra, daugybė jo giesmių dar nuo 1666 m. buvo verčiama į lietuvių kalbą ir skelbiama šia kalba publikuotuose bažnytiniuose giesmynuose. Šią monografiją sudaro dvi pagrindinės dalys. Remiantis pasirinktais poezijos kūriniais, pirmojoje dalyje analizuojama S. Dacho, kaip poeto, savivoka (teoriniu požiūriu savivoka čia suvokiama tiek kaip savireprezentacija, tiek kaip savęs suvokimas). Antrojoje dalyje nagrinėjamos S. Dacho poezijos (ir gyvenimo) interpretacijos, moksle ir kultūrinėje atmintyje besireiškiančios nuo jo mirties iki pat šių dienų. Pirmosios dalies tikslas yra iššifruoti „savivaizdį“, kurį S. Dachas užkodavo savo poemose ir kurį jis norėjo įrėžti į savo amžininkų atmintį. Tai formuoja išeities tašką antrajai knygos daliai. Ji rekonstruoja „vaizdinius“, kuriuos vėliau gyvenusios kartos kūrė apie S. Dachą. Tai nagrinėjama ir nacionaliniame, ir regioniniame kontekstuose.
ENSimon Dach was born on 29 July 1605 in Klaipėda (Memel). Until the death of his mother (1619), he attended school in his home town, and afterwards his father sent him to relatives in Konigsberg (Kaliningrad), the capital of the Duchy of Prussia. It is not possible to prove whether Dach ever visited his birthplace again after 1619. But his father and some siblings still lived in Klaipėda in the early 1630s, and his nephew Valentin Dach died in 1692 as a priest at Kretingalė. Between 1620 and 1626, he accompanied a related Konigsberg theology student to Wittenberg and Magdeburg, where he continued his school education. He fled back to Prussia from the Thirty Years’ War. From then on, Konigsberg was the centre of Dach’s life and work as a poet until his death on 15 April 1659. As the very few sources from these first two-and-a-half decades of Dach’s life reveal, around 1630 he worked for a few years as a private tutor in the house of a councillor of Kneiphof, one of the three cities of Konigsberg. In 1633, he became the fourth teacher, and in 1636 the conrector (assistant headmaster), of the cathedral school (which he had briefly visited himself in 1619). His first poems also date from these years: it was all occasional poetry, which he wrote in Latin and German. Dach emerged as a poet in 1638. Three events were decisive: 1. The publication of the first part of Heinrich Albert’s Arien, the most important (and popular) compilation of bourgeois musical culture in the 17th century (Arien grew to eight volumes by 1650, some of which went through several editions and unauthorised reprints in other places). In the first volume, more than half the songs were written by Dach; thus, his name went far beyond the borders of the Duchy of Prussia.2. Martin Opitz (1597-1639), ‘the father of German poetry’, visited Konigsberg. The local ‘circle’ of young poets, who in literary history came to be known as the ‘Kiirbishiitte’, and who gathered around Albert, Dach and Robert Roberthin, an influential political figure, celebrated this visit with a public ceremony, for which Dach wrote a poem that was performed to music by Albert. 3. Even more public attention (and also more opportunities for the public performance of his poetry) enabled a third event a few months later. In the autumn of 1638, the Elector of Brandenburg and his family made a solemn entry into Konigsberg. Dach greeted this adventum imperatoris with several poems, and presented himself as a German-speaking and Neo-Latin writer of panegyrics in his praise of the territorial lord. With these poems, he won the Electors goodwill, so much so that Georg Wilhelm gave an order to his officials the following year to appoint Dach as professor of poetry at Konigsberg University (although he only gained his MA in 1640). Along with his poetic ascent, Dach improved his social position in the urban community. In 1641, he married Regina Pohl, the daughter of a lawyer at the Kbnigsberger Hofgericht (manorial court) and assessor at the Samland consistory, who lived until the early 1680s and enabled the publication of Dachs panegyric in 1680/1. From 1639, Dach was the leading poet in the Duchy of Prussia. By then, he had published around 90 poems and songs, and since then he produced 40 to 50 poems a year, in some years even as many as in the whole first decade of his poetic career’.After his death, Dach left more than 1,400 individual poems, songs and other writings, about 20 per cent of which were in Latin. This means that more than 10 per cent of all the printed works produced in Konigsberg from the opening of the first printing press in 1525 until the death of Immanuel Kant in 1804 contain writings by Dach. Most of his writings (approximately 90 per cent) are occasional poems addressed to the bourgeoisie and the nobility of the Duchy of Prussia. Parts of his oeuvre are panegyrics to Kurbrandenburg, songs in collections (including spiritual songs) such as Arien, songs in church hymnals (both types of songs may have been previously published as occasional poems in single prints), three extensive Christian poems, academic feast-poetry (ex officio at Easter, Pentecost and Christmas), dedications for publications by other authors, and two scholarly writings (the invitation to his inaugural lecture and MA thesis dispute under his praeses in 1640). We should note two special features about Dach that distinguish him from Baroque poets of a comparable literary status: on one hand (unlike most contemporary poets) there was no definitive edition of his poems during his lifetime (the first edition of his poems appeared posthumously in 1680/1); and on the other, numerous songs have been translated for Lithuanian hymnals since 1666. This monograph consists of two main parts. Based on selected poems, the first part analyses Dachs view of himself as a poet. The second part retraces interpretations of his poetry (and his life) in science and in the cultural memory, from his death to the present day. The aim of the first part is to analyse the self-image that he develops in his poems and which he wants to be preserved in the memories of his contemporaries. This creates the starting point for the second part, which reconstructs the ‘images’ that later generations made of Dach, in both a national and a regional context.
