Švietimo reforma Lenkijoje ir Lietuvoje XVIII a

LTLenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Edukacinė komisija buvo įkurta 1773 m. spalio 14 d. Jos tikslas ir planai buvo abiejų Šalių švietimo sistemas perduoti vienai valdymo institucijai ir šitaip tiesiogiai iš bažnyčios perimti atsakomybę už švietimą. Edukacinės komisijos įkūrimas ir raida buvo tiesioginė 1773 m. popiežiaus Klemenso XIV bule (Dominus ad Redemptor Noster) įvykdyto Jėzuitų ordino panaikinimo išdava, Jėzuitų ordino panaikinimas buvo švietimo reformų Lietuvoje-Lenkijoje conditio sine qua non. Kadangi švietimas Lietuvoje ir Lenkijoje buvo daugiausia jėzuitų rankose, po ordino panaikinimo švietimo sistema tikriausiai būtų visiškai pakrikusi. Lietuvos vicekancleris Jokimas Chreptavičius ir Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis pasiūlė Lietuvos-Lenkijos Seimui įkurti specialią švietimo komisiją, tiesiogiai pavaldžią Seimui, kuri ne tik perimtų jėzuitų darbą, bet ir kontroliuotų visą švietimą. Seimas pasiūlymui pritarė ir paskyrė Edukacinės komisijos nariais aštuonis asmenis, o vyskupą L Masalski “ pirmininku. Edukacinė komisija nusprendė, kad visos mokyklos - nuo parapinės iki universiteto - turi būti iš esmės reformuotos. Iš pradžių Edukacinė komisija 1773 m. spalio 24 d. išleido savo pirmuosius Nuostatus, kuriuose buvo išdėstyti komisijos tikslai ir prašoma pateikti siūlymų švietimo reformai. Atsakas j šį kreipimąsi buvo vienuolika siūlymų. Nuodugniausi iš jų buvo Pranciškaus Bielinskio, Adolfo Kaminskio, Igno Potockio, Adomo Čartoriskio, Antonijaus Poplavskio ir Pjero Samiuelio Diu Pono siūlymai.Kurdama reformos projektus, Edukacinė komisija pasinaudojo didžiąja siūlymų dalimi. Atrodo, jog iš P. Bielinskio ji perėmė kai kuriuos mergaičių kalbų mokymo aspektus, iš A. Kaminskio - svetimų kalbų dėstymo idėjas, iš L Potockio - apygardinių mokyklų struktūros pagrindus, vadovėlių leidybos organizavimą ir galbūt pedagoginių institucijų centralizacijos ir hierarchinės struktūros idėjas, iš A. Čartoriskio, atrodo, - idėjas dėl socialinių luomų sąveikos švietimo įstaigose. Regis, pagrindiniai reformos projektai rėmėsi A. Poplavskio siūlymais, kurių pagrindą sudarė pijorų mokyklų patirtis ir 1753 m. S. Konarskio reformos. Diu Pono pateikti siūlymai galbūt turėjo įtakos, bet sunku pasakyti, būtent kokios. Remdamasi gautais siūlymais, komisija kūrė hierarchinę ir centralizuotą švietimo sistemą. Ją sudarė trijų pakopų mokyklų struktūra, sudaryta iš pradinių (arba parapinių), vidurinių (arba apygardinių) ir vyriausiųjų mokyklų. Kiekvienas sistemos vienetas buvo atsakingas aukštesnės pakopos vienetui už savo veiklą ir kartu už žemiau esančio vieneto kontrolę. Pati komisija buvo atsakinga Seimui. Komisija vadovavo mokykloms, skelbdama įvairias taisykles, nuostatus ir instrukcijas, kurie galop buvo susisteminti ir išleisti kaip Edukacinės komisijos nuostatai. Iš pradžių, 1774-1775m., komisija išleido taisyklių, nuostatų ir instrukcijų mokyklų struktūrai organizuoti. Svarbiausi iš jų buvo Parapinių mokyklų įstatai, Apygardinių mokyklų įstatai ir Mokyklų tikrinimo instrukcijos. Šie trys dokumentai buvo papildyti ir pataisyti, o vėliau susisteminti ir išleisti kaip 1781 m. nuostatai. Greta senųjų taisyklių ir įstatų, čia būta ir novatoriškų struktūrinių pakeitimų. Svarbiausias iš jų buvo visų mokyklų pavaldumas universitetams. Taip pat svarbus buvo naujo akademinio luomo įkūrimas.1781 m. nuostatai su nežymiomis redakcinėmis pataisomis buvo išleisti iš naujo 1783 metais. 1783 m. nuostatai su keliais komisijos ir Seimo atliktais pakeitimas galiojo iki 1792 m. Komisijos pateikti administraciniai ir organizaciniai reikalavimai išdėstyti įvairiose taisyklėse ir įstatuose. Informacijos ir kontrolės tikslais buvo reikalaujama pranešimų. Visi mokytojai ir administracijos atstovai komisijai rengdavo ataskaitas. Kiekvienas asmuo mokyklos valdymo struktūroje turėjo savo pareigas ir atsakomybę, apibrėžtas komisijos išleistuose įstatuose. Visos struktūros kontrolė neapsiribojo taisyklėmis ir įstatais. Komisija sukūrė kontrolės sistemą, kuri nuolat teikė informaciją apie mokyklų būklę ir kaip mokykos laikosi taisyklių ir įstatų. Siekdama, kad būtų vykdoma reforma, komisija suteikė generaliniams inspektoriams administracinius teisinius įgaliojimus. Visą kontrolės sistemą iš pradžių centralizuotai valdė Edukacinė komisija. 1781 m. ji ėmėsi tiesiogiai kontroliuoti universitetus ir perdavė jiems atsakomybę už mokyklų priežiūrą. Taigi universitetai tapo kontrolės institucijomis, o visoje mokyklų struktūroje įsivyravo kryptingesnė kontrolė. Išsamios komisijos sudarytos mokyklų tikrinimo instrukcijos aplenkė savo laikmetį; jos tiktų ir šiandien. Išsamūs generalinių inspektorių pranešimai pateikia gausios informacijos apie pedagoginę veiklą XVIII amžiaus Lenkijos ir Lietuvos mokyklose. Ypač to meto švietimo pažangą lėmė tai, kad Komisija parengė ir surado tinkamus vykdytojus - generalinius inspektorius ir įstengė sukurti griežtą kontrolės mechanizmą. Siekdama kontroliuoti ir reguliuoti parapinių mokyklų veiklą, 1774 m. komisija patvirtino Parapinių mokyklų įstatus. [...].