Lietuvos dailės globalizacija

LTTikrovę matome skirtingai, bet, kai išvystame įvykusių procesų rezultatus, suprantame, kokie matymai buvo teisingesni. Pokyčiai, kurių mes, dailininkai, atgimimo laikais tikėjomės ir laukėme, prasidėjo, buvusius Dailės parodų rūmus pavertus Šiuolaikinio meno centru. Tačiau permainų radikalumas nuvylė, nes imta ignoruoti pačią dailę ir tūkstantmetes jos tradicijas. Dailė visada siekė atsinaujinimo, keisdavosi, atgimdavo, bet niekada niekam tai nebūdavo primetama. Šįkart akibrokštai sekė vienas po kito, lyg būtų dėl kažko kaunamasi. Besibaigiant lietuviškojo modernizmo epochai, jo vietą skubiai užėmė net ne dailė, o „šiuolaikinis menas“. Gražus lietuviškas žodis „dailininkas“ buvo pakeistas bendriniu „menininkas“. To nepakako. Šiuolaikiškumo adeptai laipsniškai periminėjo strateginius dailę globojančius centrus, jų vadovais parinkdami sau palankius asmenis. Neneigiu „reformatorių“ atradimų ir įspūdingų kūrinių. Juos matau ir vertinu. Kalbu apie veiklos metodus, primenančius kultūrinę revoliuciją, atskyrusią dailininkus nuo menininkų. Šiandien menininkų, užėmusių „pažymėtas teritorijas“, požiūris į dailininką toks: jei tavo kūryba yra gryniausia saviraiška, tada pirmyn, bet jei rūpiniesi profesionaliąja Lietuvos daile ir jos ateitimi, žinok, yra už tave daug geriau viską išmanančių. [...] [p. 33].