Kaip Vilniaus generalgubernatorius vilniečių pramogomis rūpinosi
LTIstorijoje, kurios faktai surinkti vienoje 1833-1839 m. byloje, išlikusioje Lietuvos valstybės istorijos archyve, atsiskleidžia įdomios socialinės miniatiūros iš XIX a. pirmos pusės Vilniaus gyvenimo. Skaitant byloje sudėtą tuometės Rusijos imperijos ir Vilniaus miesto valdininkų susirašinėjimą prieš akis iškyla karikatūriški, bet labai tipiški pykčio, keršto, godumo, prisitaikėliško nuolaidžiavimo ir bejėgiško pasyvumo nuspalvinti žmonių portretai. Galima įžiūrėti ir nereikalingo pasipūtimo, ir didelio skurdo scenų. Daugelis minėtosios bylos veikėjų verti Gogolio plunksnos, o pati istorija apie sūpynių parką Vilniuje galėtų tapti kokio nors talentingo XIX a. pradžios rusų satyriko aforistiniu stiliumi parašyto literatūrinio kūrinio pagrindu. Vilniaus miesto deputatų taryba (tais laikais vadinama dūmą) 1833 m. kovo 18 d. svarstė tarybos pirmininko Juozapo Gečo pateiktą klausimą: esą, generalgubernatorius Nikolajus Andrejevičius Dolgorukovas buvo jam žodžiu įsakęs, kad aikštėje ties Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Velykoms turi būti pastatytos sūpynės. Įsakymas valdininkus pasiekė labai vėlai, nes Velykų sekmadienis 1833 m. išpuolė balandžio 7-ąją. Dūma tuoj pat įpareigojo Gečą perduoti gubernijos architektui Karoliui Gregotovičiui pavedimą sudaryti sūpynių įrengimo sąmatą ir skyrė 200 rublių sidabru sūpynėms pastatyti. Naujo pramoginio centro koordinavimu Vilniaus mieste turėjo užsiimti civilinis gubernatorius Grigorijus Gavrilovičius Dopelmajeris. [Iš straipsnio, p. 100]
- Vilniaus "krikščionių" medžio apdirbimo cechai XIX a. I pusėje: organizacinė struktūra, gamybos pobūdis, kolektyvinė biografija / Virgilijus Pugačiauskas. Lituanistica. 2008, Nr. 3, p. 12-26.
- Vilniaus pirkliai XIX amžiuje: statusas, veikla, galimybės / Aelita Ambrulevičiūtė. Vilnius : Vilniaus universiteto leidykla, 2016. 437 p.
