Apie pranašavimą. Pirmoji knyga
- Lietuvių kalba / Lithuanian
- Lotynų kalba / Latin
LTCicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo „Apie pranašavimą“ pirma knyga (lot. De divinatione, 44 m. pr. Kr.) – tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji Apie pranašavimą knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų filosofų kūrinių bei kasdienių situacijų, turinčių sustiprinti mūsų tikėjimą pranašavimo egzistavimu. Kvintas kalba apie gebėjimą iš anksto numatyti ateityje žmonių laukiančius įvykius bei tikėtinas jų pasekmes, galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų padarinių ir kaip pranašavimo pagalba galima pasiekti laimę. Ciceronas pagrįstai laikomas vienu iš dviejų ryškiausių romėniškosios filosofijos atstovų greta Senekos (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.), o jo filosofiniai veikalai net po kelis kartus yra išversti į visas didžiąsias Europos kalbas. Ciceronas buvo pirmasis, svarstęs graikiškosios filosofijos problemas lotynų kalba bei sukūręs graikiškoms sąvokoms ir terminams lotyniškus atitikmenis, plačiai naudojamus iki šių dienų. Be to, jo filosofiniai veikalai dažnu atveju tarnauja kaip vienintelis istorinis šaltinis, iš kurio sužinome apie antikinės filosofijos pobūdį ir raidą, kadangi juose pateikiamos išsamios ir rišlios kitų reikšmingų Antikos autorių neišlikusių veikalų citatos. Cicerono filosofiniuose veikaluose svarstomos teorinės ir praktinės filosofijos problemos didele dalimi lėmė tolesnės Vakarų filosofijos istorijos raidą: ir užsienio aukštosiose mokyklose, ir Vilniaus universitete Ciceronas buvo vienas plačiausiai cituojamų autorių greta Platono ir Aristotelio.
