Leopoldas Surgailis. Tapyba

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTLeopoldas Surgailis - vienas ryškiausių lietuvių tapytojų, sovietmečio modernizmo klasikas, reprezentuojantis šiaurietiškai stiprią, kiek ironišką etninę tapatybę. Jo sodrių, ekspresyvių paveikslų nesumaišysi su kitų autorių darbais XX a. antros pusės Lietuvos tapybos kontekste. Tačiau išskyrus pora asmeninių parodų bukletų, keliolika reprodukuotų kūrinių, keleto straipsnių daugiau žinių apie autorių nerasime. Surgailis buvo žinomas, bet liko nepažintas. Dėl to kaltas jo kūrybos pobūdis, „įkandamas“ formos meno gurmanams, nutolęs nuo sovietinio meno standartų. Kaltas ir pats menininkas, nedėjęs pastangų savo kūrybos sklaidai, pripažinimu nesirūpinęs. Kūrė dirbtuvėje užsidaręs, daugumos darbų viešai niekada nerodė. Šis albumas yra pirmoji dailininkui skirta knyga, siekianti rekonstruoti jo kūrybos kelią, pasekti, kaip keitėsi tapyba, temos ir stilius, kada ir kur rodyti jo paveikslai, kokia buvo jų recepcija. Būdamas tarp kolegų, studentų kalbėti apie meną Leopoldas mėgo, tačiau rašyti jam nesisekė, tekstų nepaliko. Esu dailininko marti, jo sūnaus Andriaus Surgailio žmona, bendravau su juo nuo 8 dešimtmečio vidurio. Kol buvau žalia Dailės instituto studentė, išsižiojusi klausiau maestro, subrendusi kaip menotyrininkė, ėmiau su juo diskutuoti, prieštarauti. Leopoldui tai nepatiko, jis leisdavosi į ilgus, įtaigius emocingus monologus, kuriems reikėjo klausytojų. Nenorėdama konfliktuoti, stengiausi su juo meno temomis nesiginčyti, į jo kūrybą per daug nesigilinti. Po jo mirties dirbtuvėje atradau daugybę nežinomų, nematytų paveikslų, piešinių, kilo galybė klausimų, tik nebėra kas atsako... Kūrybinę biografiją rekonstravau pasirėmusi dailininko meno palikimu ir archyvu, bendravimu su juo, šeimos narių atsiminimais, kritikos straipsniais.Surgailis kūrė kūrybos laisvei nepalankiomis totalitarizmo sąlygomis. Tačiau sovietmetis nebuvo homogeniškas, skirtingais periodais skyrėsi ir autoriaus ieškojimai, ir oficialioji reakcija, ir viešosios opinijos vertinimai. 7 dešimtmetyje dailininkas buvo tarp tų, kurie atnaujino, modernizavo lietuvių tapybą, tad kritika jo vardą minėjo dažnai ir palankiai. Stagnacijos metais, 8-9 dešimtmetyje, Surgailis pasuko į savitą temų ir plastikos pasaulį, kuris kirtosi su sovietinio meno reikalavimais, tad dailininkas atsidūrė antrame plane, pasirodė vos keli straipsniai apie jį. Specifinį kūrybos metodą, serialumą ne tik kritika, bet ir nemažai kolegų laikė kūrybinio išsisėmimo apraiška. Atgimimo metais ir pirmąjį atkurtos nepriklausomybė: dešimtmetį Surgailio menas vėl kilo ant bangos, priskirta: seminonkonformistinei Lietuvos dailei ir „tyliajam modernizmui“, sovietinei sistemai oponavusių dailininkų kūrybai . XXI a. pradžioje naujosios dailės istorijos įtakoje vėl keitėsi požiūris, ir jo tapyba buvo įrašyta į „oficialią [sovietinio - L. L.] laikotarpio ideologiją, t. y. kultūrinį nacionalizmą“.Dailininko kūrybos interpretacija kito priklausomai nuo ideologinių, politinių, teorinių, meninių pažiūrų, stabilus išliko tik jo paveikslų estetinis, meninės kokybės vertinimas. Surgailis priklauso kūrėjams, kurie plėtoja mažai temų ir neria į meninės formos gilumas. Didžioji jo aistra buvo plastinės ekspresijos kokybė; jį tiesiog užvaldė noras sujungti meno priešybes, tapybos laisvę ir struktūrinę tvarką. Vėl ir vėl tobulino tuos pačius motyvus. Tad neišvengiamai teko susitelkti ties dailininko tapybos virtuve. Surgailis paliko didžiulį palikimą, sudarytą iš dešimčių parodose rodytų paveikslų, nedemonstruotų jų variantų ir daugybės eskizų, spalvotų piešinių. Įdomiausi, laisviausi šiame lobyne yra parodose neeksponuoti darbai, pirmą sykį pristatomi šiame albume. Knyga nušviečia sudėtingą, prieštaringą kūrėjo situaciją sovietmečiu, pastangas neiškristi iš viešojo meno lauko ir kartu išlaikyti distanciją. Surgailio kūrybos istorija yra prisitaikymo, nesusitaikymo, oficialaus įvertinimo, ignoravimo tylos ir išsilaisvinimo istorija [Įžanga].

ENLeopoldas Surgailis is a classic of modernism in Lithuanian painting. His paintings cannot be confused with the works by any other artists, and their rich boisterous characters are easily recognisable in the context of Lithuanian painting of the second half of the 20th century. Although well known in Lithuania, Surgailis remained unfamiliar elsewhere. Both the nature of his work, which was far removed from the requirements raised to Soviet art, and the artist’s choice to avoid publicity were to blame for that. This book is aimed at reconstructing the artist’s creative path, at tracing the shifts in his painting, themes, and his style, as well as the times and places of displays of his paintings and their reception. Surgailis’s immense creative legacy consists of paintings shown in exhibitions, the variants of these paintings that have not been shown, a multitude of drawings in colour, and sketches. The most captivating and free-spirited works in his legacy are those that have not been shown in exhibitions and they are introduced in this album for the first time. This book sheds light on the artist’s complex and contradictory situation during the Soviet era, his efforts to stay in the public field of art and at the same time to keep a distance, which ended in his distancing and withdrawing to his own world of painting. The story of Surgailis’s work is a story of adaptation and non-adaptation, of official appreciation, of the ignoring silence, and liberation. He experienced these changes in his long career that lasted from the early 1950s to the second decade of the 21st century.The artist was working in a totalitarian environment that was complicated and unfavourable. Nonetheless, the Soviet years were not homogeneous, and both his artistic quests and the semi-official response to them differed from period to period. During the so-called thaw in the 1960s, Surgailis was among those who refreshed and modernised Lithuanian painting, and thus his name featured in art criticism fairly often. During the stagnation in the 197OS-198OS, Surgailis turned to a distinctive world of themes and plasticity that clashed with the standards of Soviet art, and he found himself in the background. During the years of national revival and the first decade of Lithuania’s regained independence, Surgailis’s art was on the rise again. It was attributed to semi-nonconformist Lithuanian art, the work of artists who had opposed the Soviet system. Attitudes changed again in the early 21st century and, under the influence of the New art history, Surgailis’s paintings were attributed to cultural nationalism, the ideology of the Soviet period. The interpretation of his work kept changing depending on ideological, political, and artistic views, and only the assessment of the artistic quality of his paintings remained stable. This book sheds light on the artist’s complex and contradictory situation during the Soviet era, his efforts to stay in the public field of art and at the same time to keep a distance, which ended in his distancing and withdrawing to his own world of painting. The story of Surgailis’s work is a story of adaptation and non-adaptation, of official appreciation, of the ignoring silence, and liberation. He experienced these changes in his long career that lasted from the early 1950s to the second decade of the 21st century.