Ką nutyli muzika : Ryčio Mažulio figūrinės partitūros

LTMažulio figūrinių kompozicijų atsiradimas susijęs su keletu įdomių faktų: 1985 m. pakito notacijos reikšmė kompozitoriaus kūrybai, atsirado figūrinės prekompozicijos, neregimos galutinėje partitūroje, anksti atrasta mikrointervalinės ir figūrinės kompozicijos sąveika. Mažulio kompozicijų visuminę struktūrą ir estetinę autoriaus poziciją taikliai nusako Parulskienės įžvalga: „Jam priimtina kultūrinė, grynojo garso estetika, maksimaliai koncentruota, visais parametrais matematiškai sustyguota kompozicija“ (Mažulis, 1996: 56). Šie bruožai būdingi ir vėlesniems Mažulio kūriniams: „Sans pause“ (2001), „Puja“ (2004), „Teleskopas“ (2011) ir kitiems. Nors figūrinė raiška užleido vietą lineariam užrašymui, geometrines „vizijas“ pakeitus įvairioms multiplikacijos sistemoms ir derminiams eksperimentams, tiek Mažulio muzikos akustinis patyrimas, tiek žvilgsnis į jo partitūras visuomet sužadina jausmą, kad už garsų slypi bekompromisė, skaičių ir proporcijų nulemta tvarka. [...] [p. 69].