Vestuvių papročiai XX amžiaus pirmojoje pusėje

LTXX a. pirmojoje pusėje ir ankstesniais laikais vestuvės prasidėdavo piršlybomis. Ruošdamasis kurti šeimą, vaikinas susirasdavo piršlį ir važiuodavo su juo pas merginas. Vyrai vesdavo 25–30, neretai ir 40, metų, merginos tekėdavo nuo 18 metų, bet dažniausiai – 22–24 metų. Piršliais būdavo žmonės, užsiimantys ta veikla, iškalbūs, pažįstantys daug žmonių. Kartais šventoriuje ar miestelyje piršlys galėjo prieiti prie jauno vaikino ir pasisiūlyti pripiršti jam merginą. Jei vaikinas dar neketino vesti, stengdavosi neiti kartu su piršliu, kad žmonės nepamanytų, jog jis jau ruošiasi vesti. Kartais piršliais būdavo giminaičiai. Senesni pateikėjai sakė, jog piršlyboms tinkamiausias buvęs ketvirtadienis, nes penktadienis – pasninko diena, nėra kuo pavaišinti svečių, šeštadienį ilgokai užsisėdėjus, galima pramiegoti bažnytėlę, nors daugelis sakė, jog piršliai važiuodavę kaip tik šeštadienį arba bet kurią savaitės dieną. Atvykę piršliai iš karto pasakydavę, ko nori. Juos nuotakos tėvai vaišindavo. Paprastai piršlys pastatydavo butelį gėrimo, šeimininkai – irgi. Mergina dažniausiai nesisėsdavo prie stalo. Ji ruošdavo valgį – norėdavo pasirodyti darbšti esanti. Jei nesutariama ar merginai nepatinka jaunikis, šeimininkai užmoka arba grąžina butelį. Taip sužinoma, ar patiko jaunikis. Jei susitariama, nuotaka piršliui duoda dovaną. Seniau dažniausiai tai būdavo rankšluostis – ir piršliui, ir jaunikiui. Išvažiuodami piršliai paklausdavę, ar galima atvažiuoti kitą kartą. Svarbiausia, apie ką buvo kalbama piršlybų metu, – pasoga ir kraitis. Tą sutardavo piršlys su tėvais. Nuotaka šiame pokalbyje galėjo ir nedalyvauti. Pateikėjos sako, kad kartais būsimieji jaunikiai joms ir nepatikdavę, bet tėvai sutardavo ir jos nebegalėdavusios prieštarauti. [Iš straipsnio, p. 808]