Postmodernioji tapatybė postmodernėjančios tikrovės fone

LTSvarstant, kas toji postmodernybė, į galvą ateina mintys apie požiūrių įvairovę, reliatyvizmą, atvirumą, eklektiškumą, neapibrėžtumą, neužbaigtumą ir daugybę kitokių bruožų, sunkiai priimtinų tiek klasikinei, tiek moderniajai mąstysenai. Reikėtų dar pridurti nusistovėjusios tvarkos ardymą, skirtingų dalykų gretinimą, o ypač dekonstrukciją, nukreiptą prieš „tiesas“, „esmes“, „vertybes“, „kriterijus“, neišskiriant „tapatybės“, ir kitokius moderniuosius prasmingumo pamatus. Svarbu pabrėžti, kad visa tai egzistuoja ne tik šiuolaikinių filosofų, menininkų, kitų kūrėjų galvose ir kūriniuose. Įvairiais pavidalais tai pasireiškia ir tikrovėje – lemia individų savivoką, bendravimą, kultūrą, ekonomiką, politiką ir dar daug ką. Galima kalbėti ne tik apie postmodernią mąstyseną, bet ir apie šiuolaikinę postmodernėjančią tikrovę. Atsiranda net terminų, įvardijančių vieną kitą jos reiškinį, – pavyzdžiui, hibridinis karas, postmodernusis totalitarizmas ir pan. Dar svarbiau tai, kad postmodernybės lauke yra atsidūrusi ir lietuviškoji tapatybė, tiek idealiuoju, tiek realiuoju savo lygmeniu. Vertėtų pasvarstyti, kaip minėti dalykai veikia, keičia ir toliau keis lietuvių savivoką, ką naujo dėl to įgyjame ir ko netenkame, kas yra objektyviai neišvengiama, o kas priklauso nuo susivokimo arba nesusivokimo, nuo valingo apsisprendimo arba valios stokos, nuo troškimų, norų arba nenorų ir kitokių subjektyvių motyvų [p. 2].