LTA. Bilinkevičiaus-Balčio dienoraštis, rašytas 1946–1947 m., – tai autentiškas liudijimas apie tuometinio gyvenimo žiaurumus, už Lietuvos laisvę kovojusių ir nužudytų Vyčio apygardos partizanų vadų ir eilinių partizanų buitį ir būtį, nuotaikas, begalinę meilę Tėvynei. Gaila, kad dienoraštis išlikęs ne visas. Du sąsiuviniai peršauti – aiškiai matyti kulkos žymė. Daugelio lapų didesnė dalis nuplėšta. Rengiant dienoraštį spaudai, juose likęs tekstas nebuvo perrašytas – leidinyje įdėtos šių lapų faksimilės. Kai kurie lapai išteplioti, apiplyšusiais kraštais. Leidinyje neįskaitomų žodžių ar jų dalių vietose rašomi laužtiniai skliaustai. Laužtiniuose skliaustuose įrašytas ir pilnas pavadinimas dienoraštyje sutrumpintai rašomų vietovardžių, taip pat partizanų rėmėjų, ryšininkų pavardės, kai kurie vardai. Deja, ne visas santrumpas ir ne visų minimų asmenų tapatybes pavyko išsiaiškinti. Partizanai dienoraštyje įvardyti slapyvardžiais, kai kurių paminėta tik pavardė arba vardas. Pirmą kartą dienoraštyje minimi asmenys, kuriuos pavyko nustatyti, iššifruoti leidinio puslapių paraštėse. Daugiau duomenų apie juos pateikiama atskirai. Kai kurie duomenys gali būti ne visai tikslūs, nes įvairiuose šaltiniuose nurodomi skirtingai. Dienoraščio tekstas neredaguotas, ištaisytos tik šiurkščiausios kalbos klaidos. Aiškinantis slapyvardžiais įvardytų partizanų vardus ir pavardes, minimus jų rėmėjus, ryšininkus ir vietovardžius, ypač daug padėjo Vadoklių kaimo gyventoja Kazimiera Imbrasaitė-Kisielienė, tuo metu gyvenusi Giedraitynės kaime ir nuolat bendravusi su partizanais. Siekiant išsaugoti autentiškumą ir suteikti skaitytojui galimybę pamatyti kūrybos procese darytus taisymus, perrašymus, leidinyje publikuojamos partizano Balčio eilėraščių faksimilės [iš pratarmės].