Į mielą šalį Lietuvą : tremtinių bėglių ir našlaičių pargabenimo į Lietuvą istorijos
LTMasinis gyventojų trėmimas, ko gera, vyko tik Rusijos imperijos administracijos valdomose teritorijose. Prasidėjęs carų laikais, neregėtą mastą jis įgavo bolševikmečiu. Tada, prisidengus tariama klasių kova, buvo tremiamos ištisos tautos. Viena iš gausiausiai tremtų tautų buvo lenkai. Vien iš 1939 m. Sovietų Sąjungos užimtų teritorijų per keturis kartus 1940–1941 m. ištremta iki 321 tūkst. šios tautybės žmonių. Plačiai žinomi visuotiniai Šiaurės Kaukazo tautų ir Krymo totorių trėmimai. Iš Lietuvos 1941–1952 m. buvo ištremta 126 818 žmonių, dar 152 496 – įkalinta lageriuose. Susidūrę su nepakeliamomis tremties sąlygomis, lietuviai visais įmanomais būdais veržėsi į Tėvynę. Šis leidinys atsirado siekiant įamžinti tų drąsių ir atkaklių žmonių atminimą. Knyga susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje pateikiamos atskirų žmonių ar šeimų bėgimo iš tremties ir nelegalaus grįžimo į Lietuvą istorijos, antrojoje kalbama apie legalų našlaičiais tapusių tremtinių vaikų pargabenimą į Lietuvą. Sunkiausia dalia teko 1941 m. ir pirmųjų pokario masinių tremčių (1945–1947 m.) aukoms. Šie žmonės patyrė ne tik nepaprastą dvasinį sukrėtimą, bet ir daugybę materialinių sunkumų – kur kas didesnių, nei vėlesnių metų tremtiniai. Bado, nepakeliamo darbo ir baisių šalčių išvargintiems žmonėms prarastoji Tėvynė atrodė saulėtas, šiltas, sotus ir laisvas kraštas. Todėl jie, nenorėdami taikytis su beteisio tremtinio padėtimi, pirmai progai pasitaikius, visa esybe veržėsi prie gimtojo židinio. Nors galima buvo nujausti, kad Tėvynė jau nebe ta, kokią jie neseniai buvo priversti palikti, ruseno viltis, kad savame krašte ir namų sienos padės, o ir kieta vargo pluta bus skalsesnė. 1941 metų tremtiniai pradėjo masiškai bėgti į Lietuvą 1946 m. antrojoje pusėje ir ypač 1947 m [Iš Pratarmės].
