Lietuvių kelias į Štuthofą
LTLietuvių tauta per pusę dvidešimtojo šimtmečio iškentė dvejopą okupaciją - nacių ir bolševikų. Abu totalitariniai režimai beatodairiškai naikino mūsų rautą. Adolfo Hitlerio planuose tebuvome „lašas vandens ant įkaitusio akmens“, pasak Josifo Stalino, privalėjome tapti bespalve „tarybine liaudimi“. Mūsų tautos naikinimo geografija išsidriekė per visą Eurazijos žemyną - nuo Atlanto vandenyno vakaruose iki Ramiojo vandenyno rytuose. Lietuvių kančios ir žūties pėdsakų rasime atokiausiuose Vokietijos, Rusijos ir kitų Eurazijos šalių kampeliuose. Amžinai minėsime savo kančios simbolius - Rainius, Červenę, Pravieniškes, Pirčiupius, Štuthofą. Tačiau šios aukos ne beprasmės: tai laisvės kovų aukos, palaikiusios Nepriklausomybės dvasią ir viltį. Žuvusiųjų idealai buvo įgyvendinti, o jų mirtis įprasminta - šiandien vėl turime savo nepriklausomą valstybę. Nors sovietams 1940 m. pavyko okupuoti ir aneksuoti Lietuvą nepatyrus pasipriešinimo, didelė tautos dalis nesusitaikė su vergo likimu - pradėjo rengtis antisovietinei rezistencijai ir sukilimui. Pogrindyje steigėsi antisovietinės organizacijos ir grupės: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) ir kt. Viltys atgauti Nepriklausomybę buvo siejamos su busimuoju Sovietų Sąjungos - Vokietijos karu ir lietuvių sukilimu. Vokietijai užpuolus So vietų Sąjungą, suki lėliai pradėjo užiminėti valdžios, ryšių įstaigas, tiltus ir kitus svarbius objektus. 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios vyriausybes sudarymą [p. 8].
