Vertimo cenzūra sovietmečiu: kaip tirti, ką praradome?
LTTerminas „cenzūra“ jau pats savaime kelia neigiamas asociacijas kaip tam tikrų dalykų draudimas, dažnai prievartinis, pažeidžiantis žmogaus teises. Vis dėlto nėra šalies, kurioje neveiktų tam tikri apribojimai, draudimai ar saugikliai, skirti užtikrinti vadinamąjį viešąjį interesą, apsaugoti visuomenės narių jausmus, įsitikinimus, tradicijas, įprastą gyvenimo būdą. Tačiau kuo tų draudimų daugiau, tuo sunkiau atskirti, kada išties siekiama apsaugoti viešąjį interesą, o kur prasideda manipuliavimas ir sąmoningas nuomonės formavimas, kitaip tariant, valstybės aparato panaudojimas ideologiniams tikslams pasiekti. Būtent tokio tipo cenzūra, kai ją vykdo pati valstybė, joje steigiamos specialios institucijos, kurių užduotis – stebėti, tikrinti, vertinti ir leisti ar drausti bet kokio tipo informacijos sklaidos kanalus, pradedant kasdiene žiniasklaida ir baigiant originaliosios ir verstinės literatūros leidyba ir jos pateikimu, domina sovietmečio kultūros lauką tiriančius Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkus [p. 82].
