Elenos Ruzgienės nutapytos mintys apie tėviškę
LTElenos Ruzgienės tapybinio braižo ištakos – unikali gyvenimiška patirtis. Pirma ir svarbiausia aplinkybė, formavusi vizualinę estetiką, yra ryšys su fotomenu. Juk nuotrauka yra erdvinio vaizdo projekcija plokštumoje. Ji tobulai perteikia linijinę, toninę ir spalvinę perspektyvą. Todėl darbas su nuotraukomis yra geras būdas suprasti realistinio vaizdo kūrimo dėsnius. Antras neišsemiamas kūrybos šaltinis – visa tai, ką Elena patyrė gyvenimo kelyje: sukaupti įspūdžiai ir patirtys, sujaudinę ir atmintyje įsirėžę vaizdai, temos, siužetai. Dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė pastebi, kad „…dažniausiai tautodailininkais tampama artėjant pensiniam amžiui. Elenos Ruzgienės likimas tipinis, ji atgijo mene, kuris suteikia dvasinės stiprybės.“ Trečia aplinkybė – likimo lemtas gyventi laikas, į kurį sutilpo karas su visais jo iššūkiais ir sunkumais, paskui sovietinis laikotarpis, dar vėliau dramatiškų, intensyvių permainų, pokyčių metas, kupinas vilčių Lietuvos atgimimas ir galiausiai kūrybinės veiklos galimybių įvairovė šiandieninėje Lietuvoje. To laiko įvykių išugdytoms kartoms būdinga tvirta patriotinė savimonė. Kūryboje ji išsiskleidė tapant natiurmortus, peizažus, figūrines kompozicijas, mitologinius paveikslus. Per trisdešimt ketverius kūrybos metus Elena nutapė apie tūkstantį paveikslų. Dažniausiai tai yra aliejiniais dažais tapytos kamerinio formato drobės ar kartonai. [...] [p. 36].
