Apie augalus ir gyvūnus lietuvių liaudies mene: pagoniškos ir krikščioniškos simbolikos atspindžiai
LTApie augalus ir gyvūnus lietuvių liaudies mene galima kalbėti remiantis tautosaka, papročiais, archeologija, mitologija, etnografija. Rašytiniai šaltiniai teikia žinių apie lietuvių pagonišką tikėjimą: apie šventus miškus, augmenijos ir gyvūnijos garbinimą, apie aukojimą dievams. Baltų pasaulėžiūrą atspindintis pasaulio modelis – tai gyvybės medis su šaknimis, kamienu, šakų laja, jungiantis požemį, žemę ir dangų. Šiose sferose susiduriame su skirtingomis dievybėmis, su gyvačių, žalčių, roplių, gyvūnų ir medžių, augalų ir paukščių pasauliu. Vienas iš pagonybės laikais buvusių garbinamų roplių yra žaltys, požemio valdovas, įkūnijantis vaisingumą ir derlingumą. Žalčiai – namų ir žmonių sėkmę žadantis ženklas. XIX–XX a. I pusės liaudies taikomojo meno dirbinių ornamentas yra svarbiausias senosios baltų religijos ir mitologijos atspindys. Senieji ženklai, archajinės kilmės ikikrikščioniško tikėjimo simboliai, mus pasiekę per namų apyvokos daiktus, užfiksuoti medžio dirbiniuose, keramikoje, audinių raštuose. Daiktų ornamentika įgijo religinę simbolinę prasmę, su kuria susijusios tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, buvo ypač svarbios kaimo bendruomenės nariams. Vėlesniais laikais tradiciškai kartojami ornamentai atliko dekoratyvinės puošybos funkciją. Iš senųjų ornamentų išsiskiria kryputės, dantukai, vingiuotos, riestos, banguotos linijos. Vieni geometriniai ornamentai pasižymi linijos kietumu, griežtumu, kiti turi minkštą, lankstų, plastišką charakterį. Vingiuotas ornamentas, kuriuo puošti parodos požemio dalies eksponatai, siejasi su žalčio, gyvatės motyvu. Vingiuotos, riestos formos dominuoja margučių raštuose. Magiškas raudonas margutis asocijuojasi su gyvate, kuri suteikia gyvybinės jėgos, žadina gamtos atsinaujinimą ir vaisingumą. [...] [p. 12].
