Mediniai kryždirbystės paminklai ir jų apsauga
LTMedis, mediena ir medžio darbai – neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Garsus japonų mokslininkas ir tyrinėtojas Soičiro Hasegava, tyrinėjantis pasaulines medžio apdirbimo ir medinių paminklų kūrimo tradicijas, yra pasakęs: „Jūs esate unikali tauta, jūsų genuose įrašyta – vieni senuosius paminklus kuria, kitiems to reikia.“ Niekas tiksliai negali pasakyti, kada atsirado paprotys statyti kryžius Lietuvoje. Jei kalbėtume tik apie kančios kryžius, paprotys juos statyti atsirado priėmus krikščionybę, o dabar plačiai vartojamas pavadinimas „kryžiai“, kuris apima tik krikščioniškus kūrinius, yra klaidinantis. Prieš 100 metų visi tradiciniai lietuvių liaudies mediniai paminklai – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės – buvo vadinami vienu bendru žodžiu – KRYŽIAI. Mūsų garsūs mokslininkai – Jonas Basanavičius, Paulius Galaunė, Ignas Končius Jaruševičius ir kiti pabandė klasifikuoti surinktus įvairius mažosios architektūros pavyzdžius, piešinius, nuotraukas. Didžiulė įvairovė glumino mokslininkus, tad buvo sugalvoti dirbtiniai pavadinimai, kaip antai „stogas ir stulpas“, „koplytėlė ir stulpas“. Bet dėl to išsitrynė prasminis pagrindas, kodėl visi tie statiniai vadinami kryžiais ir per amžius buvo daromi ir statomi. Tik įvedus krikščionybę senieji statiniai buvo uždrausti (1240 m. popiežiaus bule – Prūsijoje, o po šimto metų ir mūsų kraštuose). Antras draudimas stojo po 1863 m. sukilimo; tai buvo caro valdžios draudimas. Trečiąjį draudimą ir naikinimą kryždirbystės statiniai patyrė prie sovietų valdžios. [...] [p. 50].
