Albina Žiupsnytė: slėpiningą lobių skrynią atvėrus
LTAlbinos Žiupsnytės, artimiau ją pažįstančių vadinamos tiesiog Albinute, asmenybės ir kūrybos akivaizdoje pasijunti tarsi prie slėpiningos lobių skrynios. Ir smalsu tą skrynią atverti, juolab pavartyti ten slypinčius turtus, ir baugu, kad neįneštum disonanso į subtilią jų harmoniją. Išoriškai trapią, bet spinduliuojančią ypatingą dvasios jėgą, kurią gali patirti tik tyloje įsižiūrėjęs, nes daugelis kūrinių – ir pavienių, ir ciklų – laikytini savotiškomis vaizdinėmis meditacijomis žmogaus egzistencijos Dievo ir gamtos akistatoje. Daugumą darbų galima suvokti ir kaip simbolių ar metaforų prisodrintus poezijos posmus, o parodas – kaip poemas ar eilėraščių ciklus. Įvaizdžių, metaforų prasmes savotiškai atrakina parodų motto: „Dievo šalies ilgesys“, „Dvasios vėjo knyga“, „Rugių laukas, vėjas, Tiesa“, „Purienų akyse“, „Vilties motina“, „Meilė niekada nesibaigia“, „Gamtos pamaldumas Išganytojui“ [...] [p.16].
