Vytauto Šibailos šviesotamsa
LTNesiseka prisiminti, kas, kaip ir kada mane suartino su skulptoriumi Vytautu Šibaila. Galiu tik spėlioti, kad jis buvo ir girdėjo, kai viešai pasakiau gerą žodį apie jo sukurtą antkapinį paminklą poetui Antanui Kalanavičiui. Paminklas ir su poeto kūrybos dvasia bei jo likimu sulipęs, ir savaime puikus. Stovi jis Sapiegiškės kaimo kapinėse. Sapiegiškėje A. Kalanavičius 1992 metais baigė savo gyvenimo ir kūrybos dienas. V. Šibaila gyveno ir kūrė Gudakiemio kaime, visai netoli – jeigu pažiūrėtumėte į Merkinės apylinkių žemėlapį. Tikriausiai su Vytautu būsim susipažinę Nedzingėje ar Varėnoje kokia nors „kalanavičine“ proga. Rašau nebūtinus dalykus? Bet dar kartą norėčiau pasakyti, kad kultūros žmones gali suartinti kas nors iš tų, kurių jau nebėra. A. Kalanavičių tesu matęs iš tolo Vilniaus universiteto kieme. Ar galėjau pagalvoti, kad man bus lemta leisti pirmą (jau pomirtinę) jo poezijos knygą? Juoba vartyti ją kartu su skulptoriumi V. Šibaila… Suartina tie, kurių nebėra. Čia netyčia būsiu šį tą pasakęs apie lietuviškosios tautodailės ypatumą. V. Šibailos medžio skulptūrų nemažą rinkinį pirmą kartą pamačiau Vilniuje. Regis, galerijoje „Arka“. Nesu joks tokios kūrybos specialistas, taigi kalbu žiūrėtojo kalba. Tiesa sakant, nustebino. Nebuvo tos skulptūros didelės ar masyvios, bet atrodė – monumentalios. Tokį įspūdį kėlė jų formos, detalių proporcijos, kompozicinė visuma. Literatas yra užsikrėtęs literatūra, mintyse šmėstelėjo palyginimas su vėlyvąja Albino Žukausko poezija. Rupia, laisva, iškalbinga. Yra Vytauto medžio figūrų, visai nepanašių į mūsų tautodailėje matomas dažniausiai. Žiūrėdamas matai kažką iš paukščio, kažką iš žmogaus arba išvis fantastiško gyvio. Medžio metaforos, maištingos ir ekspresyvios, skatinančios interpretuoti plačiai. [...] [p. 30].
