Lininiai dzūkų abrūsėliai
LTŠiandien, kaip ir prieš šimtą metų, niekas nesuabejotų lietuvių itin mylimo augalo – lino – reikšme ir išskirtinumu. Dėl subtilaus grožio, patvarumo ir visapusiškos naudos šis augalas itin vertintas visais laikais. Ne veltui linas lietuvių vadintas šventu augalu, saulės žolynu, moters javu. Lietuvoje sąlygos linams auginti labai palankios – tiek dėl klimato, tiek dėl dirvožemio. Jų auginimo ir apdirbimo istorija mūsų žemėse siekia kelis tūkstantmečius. Lino kelias, prasidedantis pavasarį sėklelėms lengvai nukritus į išpurentą dirvą – ilgas ir gan sudėtingas, reikalavęs kantraus darbo ir begalinio atidumo. Ūgtelėjusius linus reikėjo ravėti, vasaros pabaigoje – rauti. Kad būsimas linų pluoštas būtų kuo vienodesnis, vieno sėjimo lauką reikėdavo skubėti nurauti kuo greičiau – per dieną ar dvi. Linaroviui organizuotos moterų ir merginų talkos. Dažniausiai linai rauti barais – tiesiais, lygiais plotais, paprastai matuojamais ištemptos skarelės pločiu. Tradiciškai linaroviui buvo išrenkama viena moteris – barų vedėja. Ji raudavo pirmoji, visoms kitoms diktuodama raunamo baro plotį ir kontroliuodama darbo tempą. Dzūkijoje žinomas paprotys pirmąjį linų pėdą parnešti namo ir padėti gerojoje kertėje. Savo darbą gerai atlikusi barvedė galiausiai buvo apdovanojama linų vainiku. Nurauti linų pėdeliai vežami namo, kultuvėmis nukuliamos jų galvenos, o stiebeliai klojami ant pievų arba merkiami. Kai spaliai atšoka nuo valakno – linų pluošto, linai keliami ir džiovinami pirtyse, neretai buvo kasamos ir specialios duobės. Jose kūrenta ugnis, o virš jos saugiu atstumu, kad neužsidegtų, sudedami linai. Išdžiūvę linai minami mintuvais, vėliau brukami, kad iškristų visi spaliai – linų sumedėjusio stiebo šapeliai, atsiskiriantys nuo pluošto juos minant. [...]. [Iš straipsnio, p. 4]
- Lietuvių etnografijos enciklopedinis žodynas / [sudarytojos Birutė Kulnytė, Elvyda Lazauskaitė]. Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015. 384 p.
- Lietuvos etnologijos ir antropologijos enciklopedija / sudarytoja Vida Savoniakaitė. Vilnius : LII leidykla, 2011. 516 p.
- Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje : gyvenimo ciklo papročiai (XIX a. pabaiga - XX a. vidurys) / Rasa Račiūnaitė. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002. 163 p.
