Molinės švilpynės: tradicija ir tęstinumas
LTMolinių švilpukų istorija apima tūkstantmečius. Molinių švilpukų lipdyba – viena iš pačių nuostabiausių ir archajiškiausių baltų keramikos tradicijų. Tai ir lietuvių liaudies instrumentas, ir žaislas vaikams. Molinės švilpynės kažkada buvo ne tik žaislas, bet turėjo ir ritualinę funkciją. Mūsų protėviai tikėjo, kad švilpynių garsais galima apsisaugoti nuo blogio, atbaidyti piktąsias dvasias ir paveikti gamtos stichijas, molinukai naudoti medžioklės apeigoms, įvairiems papročiams, ritualams, šventėms. Jie siejami su kaimo darbų ciklu, pavasario šventėmis, derliaus nuėmimo laiku. Nors įvairių meistrų darbams būdingi bendri švilpukų siužetai, panašūs garso ertmės formavimo reikalavimai, bet beveik kiekvieno meistro rankose molis yra prabilęs sava menine kalba. Švilpukuose atsispindi epochos dvasia. XIX a. pirmos pusės žaisliukai santūrių, apibendrintų formų, pamarginti vienu kitu brūkšneliu, duobutėmis, juodi ar raudoni – kaip puodai, sukurti kaimo aplinkoje. XX a. antroje pusėje švilpukus ėmė lipdyti ir miestuose, tai jau tapo verslu. Senųjų puodininkystės centrų lipdytojams tęsiant kaimiškąją tradiciją, naujoji lipdytojų karta daugiau dėmesio skiria realizmui ir perdėtam ornamentavimui. Visgi atskirų meistrų rankose iki šių dienų molio lipdyba išlaiko tradicijas. Kad ir kokią formą švilpukui puodžius pasirinktų, jis neapsieis be gero medžiagos pajautimo, lakios vaizduotės. Kartais ir maži lipdyti padarėliai nestokoja tam tikro rimtumo, net monumentalumo. [...] [p. 46].
