Praeities raiška italų ir lietuvių kalbose : disertacija

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Praeities raiška italų ir lietuvių kalbose: disertacija
Publication Data:
Vilnius, 2002.
Pages:
154 lap
Notes:
Dr. disert. (humanit. m.) - Vilniaus universitetas, 2002. Bibliografija.
Summary / Abstract:

LTSiekiant atskleisti italų ir lietuvių kalbų semantines funkcines bendrybes bei formaliąsias skirtybes, darbe nagrinėjama praeities raiška. Objektas nagrinėjamas kelias aspektais: funkciniu, formaliuoju, bei lingvodidaktiniu (komunikacinio mokymo). Laikantis funkcinio požiūrio, praeities raiška suprantama kaip funkcinė semantinė visuma. Praeities raiškos funkciniai bei formalieji pranašumai ir skirtumai nagrinėjami remiantis universaliosiomis praeities raiškos sąvokomis, lingvistinėmis universalijomis. Siekiama nustatyti italų ir lietuvių kalbų praeities raiškos funkcinius semantinius laukus, išskiriant jų centrą ir periferiją Formaliuoju požiūriu, italų kalboje išskiriami 5 būtieji laikai. Lietuvių kalboje yra tik du būtieji. Nagrinėjant funkciniu požiūriu, nustatyta, kad italų kalbos praeities raiškos gramatinis funkcinis-semantinis laukas apima ir būtojo laiko dalyvį, būtojo laiko bendratį, esamojo ir būtojo laiko gerundijų, veiksmažodines perifrazes ir kai kuriuos ne būtuosius laikus, vartojamus perkeltine reikšme. Absoliučiai deiksiniai laikai (imperfetto, passato prossimo, passato remoto) sudaro lauko centrą, kitos formos yra periferinės. Lietuvių kabos praeities raiškos gramatinis funkcinis-semantinis laukas yra dar platesnis ir apima: sudėtinius pradėtinius būtuosius laikus, esamąjį atliktinį, būtuosius atliktinius, būsimąjį atliktinį, perkeltine reikšme vartojamus esamąjį istorinį, būsimąjį, bei kitas formas kaip dalyvį, padalyvį ir pusdalyvį, bendratį su faziniais būtojo laiko veiksmažodžiais, ištiktuką. Tik būtasis kartinis laikas yra lauko centre, o visos kitos formos yra periferinės.

ENAiming to disclose the semantic-functional commonness and formal differences of Italian and Lithuanian languages, the paper analyses the expression of past events. The subject is analysed from several perspectives: functional, formal, and linguadidactic (communicative teaching). Based on the functional approach, the expression of past events is understood as functional-semantic entity. Functional and formal advantages and differences of the expression of past events are analysed on the basis of universal concepts and linguistic universalities of the expression of past events. The work aims to define functional-semantic fields of the expression of past events in Italian and Lithuanian languages defining their centres and peripheries. Based on the formal approach, Italian language has five past tenses. Lithuanian has only two. The analysis on the basis of the functional approach showed that the functional-semantic field of the expression of past events in Italian language involve past participle, past infinitive, present and past gerund, verb periphrases of verbs, and some non-past tenses of figurative use. Absolute perfect tenses (imperfetto, passato prossimo, passato remoto) form the centre of the field, while the other forms remain in periphery. In Lithuanian language, grammatical functional-semantic field of the expression of past events is much wider; it involves: complex planned past tenses; present perfect, past perfect, and future perfect; present historical, future, and other forms figuratively used as participles, sub-participles, semi-participles, infinitives with phase verbs in past tenses, or onomatopoeic interjection. Past simple is the only tense that remains in the centre of a field; all other forms are peripheral ones.

Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/10179
Updated:
2022-02-07 20:08:56
Metrics:
Views: 25
Export: