Žemaičio kodu paženklinti: Vytautas Valius, Antanas Mončys, Romualdas Inčirauskas

LTTrumpai apžvelgus trijų skirtingų kartų ir likimų menininkų kūrybą, ieškant vienijančio žemaitiško naratyvo, galima daryti tam tikras išvadas. Vytautas Valius, gimęs Žemaitijoje ir kūręs Lietuvoje, priklauso tai menininkų kartai, kuri XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pasuko modernumo link ir, puoselėdama sąsajas su liaudies menu, susiejo tradicijas su pasaulinės dailės problematika. Antanas Mončys, gimęs Žemaitijoje ir kūręs svetur, kūryboje išsaugojo ryšį su žemaitiška prigimtimi, kurią praturtino Vakarų Europos moderniosios plastikos principais. Romualdas Inčirauskas - „asimiliuotas“ žemaitis, tipiškas XX-XXI a. sandūros menininkas, kurį veikia sparti meninių idėjų ir judėjimų, technologijų ir plastinės raiškos kaita, žanrų ribų nyksmas bei naujos medijos. Žemaitiškas naratyvas atsiskleidžia jo siekyje įtvirtinti krašto, kuris jam tapo kūrybos tėvyne, identitetą. V. Valius ir A. Mončys yra XX a. modernizmo atstovai, kūrybiškai išplėtoję ir keitę jo sampratą, o R. Inčirauskas, kaip tikras XXI a. menininkas, kūryboje jungia įvairių kultūrų - pagoniškos, krikščioniškos, judėjiškos - ženklus, naudoja citatas, keičia daiktų funkcijas, medžiagų fizines savybes. R. Inčirauskui, kaip ir A. Mončiui, pavaldžios įvairios medžiagos ir priemonės, savotiškas disputas-žaidimas su žiūrovais.Visi trys menininkai artimi renesansinio kūrėjo tipui - jie aprėpia įvairias meno sritis: V. Valius - grafiką, molbertinę ir sienų tapybą, knygų iliustraciją; A. Mončys - monumentaliąją ir kamerinę skulptūrą, tapybą, koliažą, kaukes, švilpius; R. Inčirauskas - monumentaliąją plastiką, kamerinę skulptūrą, medalio meną, savitą juvelyriką, tapybą. Visų trijų menininkų kūryboje galima užčiuopti žemaitišką kodą: V. Valiaus kūryboje jis įgyja konceptualų turinį; A. Mončio - pasireiškia kaip dualizmo principas; R. Inčirausko - kaip nūdienos ir istorijos dialogas. [Iš straipsnio, p. 222]

ENIn order to grasp the unifying Žemaitijan art narrative, works of three prominent artists have been chosen. Vytautas Valius (1930-2004) was born in Telšiai, in Žemaitija. Antanas Mončys (1921-1993) was also born in Žemaitija, however, he left Lithuania during the Second World War to live and work abroad, mainly in France. Still, he called himself a ‘Žemaitijan from Paris’ and retained his relationship with Žemaitijan nature, enriched by the principles of Western modern plastics. Romualdas Inčirauskas (b. 1950) is a Highlander from Anykščiai, yet he can call Telšiai, the capital city of Žemaitija, the homeland of his creation. It was in Telšiai that he implemented his most important artistic aspirations, influenced by the rapid development of artistic ideas and movements at the turn of the 21st century, the change in technology and plastic expression, new media, and the disappearance of the boundaries of genres, while the Žemaitijan narrative was revealed in the desire to entrench the identity of the region.Even though their relationships with Žemaitija were different, certain things in common can be identified in their creation. Vytautas Valius and Antanas Mončys, as representatives of the 20th century modernism, creatively developed and changed its concept, while Romualdas Inčirauskas combined the symbols of various cultures - pagan, Christian, and Judaistic - in his works; he used quotations and changed the functions of objects or the physical properties of materials. Inčirauskas, like Mončys, holds various materials and means under control: it is a kind of a dispute-game with the viewer. All three artists are close to the type of a Renaissance creator, as they embrace various fields: Valius worked in the field of graphic art, easel and wall painting, and book illustration; for Mončys, it was monumental and chamber sculpture, paintings, collages, masks, and whisdes; and Inčirauskas specialises in monumental plastic, chamber sculpture, medal art, unique jewelry, and painting. The Žemaitijan code can be grasped in the works of all the three artists: in the works of Valius, it acquires a conceptual content, in the case of Mončys, it manifests itself as the principle of dualism, while in die creation of Inčirauskas, as a dialogue between the present and the past. [From the publication]

• Antanas Mončys (1921-1993) ir jo aplinka: Janas ir Joëlis Marteliai (1896-1966), Francisas Turbilis (1925-1991). Skulptūra, tapyba, koliažai, piešiniai / sudarytojai. Vilnius : Lietuvos dailės muziejus, 2016. 194 p.
• Žemaičių etniškumas: esamas ar konstruojamas? / Petras Kalnius. Tautosakos darbai 2007, 34, p. 15-31.