Diskurso struktūros Broniaus Radzevičiaus romane "Priešaušrio vieškeliai" : disertacija

LTDarbe analizuojamos Broniaus Radzevičiaus romano Priešaušrio vieškeliai reiškiančios struktūros. Struktūra suvokiama kaip santykis taro reikšmės elementų, diskursas – reikšmės procesas. Tekstas laikomas ištisine reikšme, jo imanentiškumo principas – semiotinės analizės sąlyga. Semiotiškai aprašomi trys svarbiausi diskurso aspektai: sakymas, pasakojimas ir aprašymas. Siekiama apibrėžti modernaus romano paradigmą, jo koherenciją. Broniaus Radzevičiaus kūryba kažkaip savaime dar yra gretinama su jo gyvenimu, ir mito apie autorių poveikis besiklostančioje Priešaušrio vieškelių interpretacinėje tradicijoje yra neišvengiamas, tačiau semiotinė analizė į pirmą vietą iškelia kūrinį, o antroje palieka autoriaus gyvenimą – tai du skirtingi tekstai: labai panašu, kad ne tik Radzevičius sukūrė romaną, bet ir jo romanas sukūrė patį Radzevičių. Analizė siūlo Priešaušrio vieškelius skaityti naujai: kaip romaną romane. Priešaušrio vieškeliai darbe bandomi įterpti į literatūrinio moderno paradigmą, numanomą esant kaip jungtį tarp svarbiausių lietuvių ir pasaulinės literatūros tendencijų XX amžiuje. Tačiau tai neužgožia paties teksto studijų – išeities taško bet kokioms išvadoms. Pirmumas suteikiamas tekstinei kritikai prieš istorinę. Semiotinė romano analizė lietuvių literatūros kritikoje – dar tik perspektyvi, daug žadanti tema. Disertacijos tikslas – aprašyti Radzevičiaus romano reikšmės struktūras, kurios būtų esminės apibūdinant semiotinio sakymo ir pasakymo santykį, stiliaus ir žanro ypatybes.

ENThe work analyses the structures of meaning in Bronius Radzevičius’ novel Priešaušrio vieškeliai. The structure is understood as a relation between the elements of meaning, while discourse – as the process of meaning. The text is considered to be a continuum of meanings, and the principle of its immanence – the condition for its semiotic analysis. A semiotic description of the three key elements of discourse is provided: enunciation, utterance, and description. The work seeks to define the paradigm of the modern novel and its coherence. Bronius Radzevičius’ creative work is somehow naturally compared to his life and the influence of the author’s myth to the emerging tradition of the interpretation of Priešaušrio vieškeliai is inescapable; however, semiotic analysis prioritises the text over the text of the author’s life. These are two different texts and it seems that Radzevičius created the novel but his novel had created Radzevičius himself. The analysis suggests a new reading of Priešaušrio vieškeliai: as a novel within a novel. The work attempts to situate the novel within the paradigm of the literary modern, presumed to function as a link between the main trends in the Lithuanian and the world literature in the 20th century. However, this does not overshadow the study of the text itself – textual criticism is given priority. The dissertation aims to describe those structures of meaning in Radzevičius’ novel which are central to the description of the relation between semiotic enunciation and utterance, as well as the characteristics of style and genre.