Integration of Livonian and Curonian dioceses in the Lithuanian ecclesiastical structures in the XVIII

LTApie latvių ir lietuvių krikščionybės ryšius galima kalbėti jau nuo XII-XIII a. 1186 m. įsteigta Ykeskola (Ikškile) vyskupija apie 1201 m. ar 1202 m. iškelta į Rygą, 1255 m. ji tapo arkivyskupija. Latvių krikščionybė ketino plėstis ne tik link Estijos ir Kuronijos, bet ir j pietus - lietuvių žemių link. Lietuvos krikščioninimo procesu buvo susidomėję ir Prūsijos riteriai (žinoma, jų metodai labai diskutuotini, taip sakant, „krikščioninimas kardu ir ugnimi“), Lenkija ir bizantijos slavų krikščionybė, iš senovės rusų žemių, užkariautų tų pačių lietuvių kunigaikščių. Pasikrikštijus lietuvių kunigaikščiui Jogailai (1387 m.), lietuvių krikščionybė galutinai įgavo bažnytinę autonomiją ir taip ryšiai tarp Rygos ir Vilniaus bažnyčių ėmė silpti. Po Reformacijos Latvijos aukštuomenė pasirinko liuteronizmą, tuo tarpu lietuviai liko pasidaliję tarp protestantų liuteronų ir kalvinistų bei tarp katalikų ir stačiatikių srovių. Latvijoje viduramžių katalikų bažnytinės struktūros iširo (Livonijos ordinas 1561 m., arkivyskupija 1563 m.), o Lietuvoje jos išgyveno. Karalius Steponas Batoras Latvijoje ir Estijoje katalikiškąsias struktūras atkūrė įkurdamas Vandeno vyskupiją (1582 m.) - vieną vietoj penkių buvusių Livonijoje, tačiau be kunigus rengiančios seminarijos ir dažnai be reziduojančio ordinaro. Kartu su lietuvių vienuoliais (jėzuitais, dominikonais, karmelitais, bernardinais) dieceziniai lietuvių kunigai pamažu pildė Livonijos vietinę kunigiją latvių parapijose. Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (nuo 1772 m. iki 1795 m.) visa Lietuvos ir Latvijos teritorija įtraukta į rusų imperijos sudėtį. Imperatorė Kotryna II Didžioji (1762-1796 m.) ėmė pertvarkyti savo imperijos katalikiškąsias struktūras paisydama Rusijos valstybinių interesų.Jos veiklą, Lorencui Littai, Šventojo Sosto nuncijui, pritarus užbaigė jos sūnus imperatorius Paulius I (1796-1801 m.). Imperatorės sprendimu latvių Vidžemės (švediškoji Livonija) ir Latgalos (Inflantija) parapijos įtrauktos į Baltarusijos (1773 m.) vyskupiją, vėliau - į Mogiliovo arkivyskupiją (1783 m.), Kuržemės (Kuronija) ir Žiemgalos - į Vilniaus (1798 m.) vyskupiją, vėliau - į Žemaitijos (1847 m.), kurioje liko iki 1920 m., kada Kuržemė ir Žiemgala sujungtos su atkurta Rygos vyskupija (1918 m.). Rusijos imperijos kuršių gubernijoje katalikų buvo mažuma, lyginant juos su liuteronais (pavyzdžiui, 1857 metais katalikų buvo 55 720, tai maždaug 9,9 procento visų gyventojų). Struktūriškai katalikai Kuržemėje padalyti į du vikariatus-kurijas su šešiomis parapijos bažnyčiomis ir septyniomis filijinėmis, Žiemgalos - su septyniomis parapijos ir aštuoniomis filijinėmis (nereikšmingas skaičius, lyginant su 148 veikiančiomis liuteronų parapijomis). Katalikų parapijų skaičius ypač sumažėjo vakarinėje dalyje (LTvberze) arba jos visiškai išnyko (Sėme), be to, buvo labai skurdžios. Tai suprantama, nes vyskupijos kurijose vikaro ar net Kuršių klebono paskyrimas traktuotas kaip bausmė (pavyzdžiui, vyskupo M. L. Paululionio pasakojimas apie nedrausmingus kunigus „Dja takich ja mam Kurlandyę“).Per visą imperijoje vykdytą katalikų restruktūrizavimo laikotarpį, ypač po dviejų lenkų ir lietuvių sukilimų (1830-1831 m. ir 1863-1864 m.), lietuvių vyskupų galimybės padėti latvių katalikams buvo labai ribotos, nepaisant geros valios ir net latviškos Vilniaus vyskupo Andrejso Benediktso Klangevičiaus (1766-1842) kilmės, įdomus atvejis: skirtingai nei Lietuvoje ar Latvijoje, kuršių katalikams nedrausta spauda lotyniškomis raidėmis (1864-1904), tai lėtino kultūrinę katalikiškų tautų imperijoje pažangą. Tuo tarpu kuršių katalikų mažuma galėjo spausdinti maldaknyges ir net liturgines knygas šv. Mišioms kiek tik norėjo, nes spaudai naudojo gotikinius rašmenis. Senųjų Kuršių katalikybė po susijungimo su Rygos vyskupija (1920) pamažu prarado savo ypatumą, nes Kuržemės parapijose lietuvių arba vietos kunigai, rengti Kauno seminarijoje, keisti Latgalos kunigais, kurie rengti Peterburgo seminarijoje ir nepažino, taigi nepuoselėjo vietinių kuršių tradicijų.

ENThe relations between the Catholic Churches in Latvia un Lithuania have been developing ever since the XIIIth century. A special role in survival of Catholicism after the Protestant Reformation in the territory of Latvia played Lithuania. In Lithuania as in Latvia a part of the nobility after the Protestant Reformation became Lutherans or Calvinists, but in Lithuania stable Catholic hierarchy still survived, that is why in Lithuania clergy were prepared not only for some Lithuanian, but also for the Catholic parishes in Latvia. After the integration of Latvia and Lithuania into the Empire of Russia (1795), the emperor Catherine II (1762-1796) and Pavel I (1796-1801) gradually abolished the diocese of Livonia and Curonia and divided Latvian Catholic parishes between the archdiocese of Mogilev in Belorussin (Vidžeme and Latgale) and Lithuanian dioceses (Kurzeme and Zemgale), first renewed the diocese of Vilnius (1798) and then the diocese of Samogithia (1847), which supervised Latvian Catholics in Kurzeme till 1920.