Žmogaus samprata Jono Pauliaus II magisteriume

LTSu Jonu Pauliumi II prasidėjo jau trijų pontifikatų etapas Bažnyčioje, kai susitelkiama į žmogaus slėpinį, ieškant rakto pagrindiniams savo laikmečio klausimams ir jų sprendimui. Tad Karolis Wojtyła-Jonas Paulius II Bažnyčiai atvėrė, Josephas Ratzingeris-Benediktas XVI pagilino, o popiežius Pranciškus bando praktiškai įgyvendinti teologinę žmogaus kaip asmens sampratą. Jau savo pirmojoje enciklikoje Redemptor hominis popiežius Jonas Paulius II pabrėžė, kad būtent „žmogus yra pagrindinis kelias visų tų kelių, kuriais privalo žengti Bažnyčia, nes žmogus — kiekvienas be išimties - buvo atpirktas Kristaus, kadangi su žmogumi kiekvienu be išimties - Kristus yra kokiu nors būdu susivienijęs, net jeigu žmogus to ir nesuprastų“. Tad nelygstama asmens vertė kaip evangelinė žinia visiems (plg. Jn 3,16) ir krikščioniškosios antropologijos centras su Jono Pauliaus II pontifikatu yra įtvirtinama ir kaip pagrindinis socialinio Bažnyčios mokymo principas. Pamatą tam padėjo antropologinis posūkis Vatikano II Susirinkime, nes jo pastoracinė konstitucija Gaudium et spės atsirėmė / kristocentrinę antropologijų ir sielovadinį matmenį, kuris dėmesingas „laiko ženklams“ ir siekia geriausio būdo atverti Kristų žmonėms. Tačiau tam, kad suprastume, kaip brendo Jono Pauliaus II pontifikato pozicija, reikėtų grįžti prie jo ankstesnių filosofinių įžvalgų, kurios savo ruožtu buvo pagilintos jo magisteriume [p. 109].