Nepastebėtas Karolio Wojtyłos įnašas į politinę filosofiją

LTŠio straipsnio tikslas - knygoje „Asmuo ir veiksmas“ esančią „dalyvavimo teoriją“ perkelti į politinę filosofiją. Pats Wojtyła, kiek tai įmanoma, vengė atvirų nuorodų į politiką, tačiau tai, ką jis vadina „dalyvavimo teorijos apmatais“, turi reikšmės šios disciplinos diskusijoms. Išleisdamas knygą Lenkijos liaudies respublikoje Wojtyła galėjo tikėtis komunistinės valdžios kritikos, nes jo dalyvavimo teorija neišvengiamai skatino kritinį požiūrį į tikrovę. Knygos samprotavimai apie individo santykį su bendruoju gėriu iškreipiantį totalizmą buvo aiški (arba bent jau nesunkiai suprantama) užuomina apie komunistinės valdžios primestą režimą. Tačiau ši knyga ne mažiau reikšminga dabar, liberalios demokratijos laikais. Žmonėms neprimesta demokratinė santvarka turi didelių politinio dalyvavimo problemų. Wojtyła pateikė krikščionišką savo ištakomis asmens dalyvavimo bendrų reikalų tvarkyme koncepciją, kuri tinka bet kuriai politinei santvarkai, neišskiriant ir dabartinės liberalios demokratijos. „Jonas Paulius II yra liberalus demokratas“. Prie Barretto teiginio verta pridurti artimo Wojtyłos draugo Józefo Tischnerio žodžius: „Jonas Paulius II žinojo visas demokratijos silpnybes“. Viena mėgstamiausių dabartinių politikos mokslininkų temų yra politinis dalyvavimas. Tai lemia demokratijos kaip politinio režimo pobūdis. Skirtingai negu kitų politinių režimų, demokratija turi rodyti visišką savo priklausomybę nuo piliečių nuomonių, jausmų ir veiksmų. Kitais žodžiais, ši santvarka turi būti kuriama piliečių savanorišku dalyvavimu. Joje viskas turi būti grindžiama dalyvavimo laisve ir savanorišku įsipareigojimu bendrajam gėriui. Tai, ką kiti režimai pasiekia despotijos keliu, demokratija turi pasiekti laisvu įsipareigojimu [p. 78].