Žemaitijos kunigaikštystės Panemunės miestų ir miestelių raida : disertacija

LTDisertacijoje, remiantis rašytiniais ir archeologiniais šaltiniais, rekonstruojamas Žemaitijos kunigaikštystės Panemunės regiono miestų ir miestelių vystimąsis XV 2 deš.–XVIII a. pab. Nustatyta, jog regiono apgyvendinimas nuo priešistorinių laikų buvo nevienodas. Tankiausiai gyventa rytinėje ir centrinėje dešinekranteje Nemuno pusėje. Čia XIV a. pradėjo formuotis naujo tipo gyvenvietės turinčios proto miestų bruožus. Tačiau raidą trukdė Ordino ofenzyva ir tik XV a. 2 pus. vėl apgyvendintos rytinės regiono dalies gyvenvietės – Vilkija ir Veliuona. Tam pasitarnavo pilies ir dvarų įkūrimai, gausesnė bajorija, ekonominis potencialas. 66% Panemunės regiono miestelių (Jurbarkas, Skirsnemunė, Seredžius, Zapyškis) XVI a. I pus. kūrėsi naujose, iki karų su Ordinu neapgyvendintose vietose. Likusioji (33%) dalis (Jurbarkas, Seredžius), formavosi šalia buvusių gyvenviečių, kadaise apgyvendintose apylinkėse. Šios miestelių grupės formavosi skirtingu metu: Seredžius, Skirsnemunė, Zapyškis – XVI a. pr. – I pus., Jurbarkas – XVI a. 5 deš. Nepaisant regiono miestelių genezės skirtumų, jie tūrėjo bendrus vystimosi bruožus: iki XVI a. pr. jie buvo agrarinio pobūdžio, o nuo amžiaus vidurio įgavo tranzitinių centrų pobūdį; XVI – XVII a. juose vyko prekiniai – piniginiai santykiai; po XVII a. vid. ir XVIII a. pr. karų ir marų, juose prekyba atsigavo XVIII a. 4-5 deš.; visus miestų ir miestelių planus veikė komunikacijų (prekybos kelių) padėtis. Tuo tarpu didžiausios urbanizuotos erdvės susiformavo 3 valstybiniuose miestuose ir miesteliuose: Jurbarke, Veliuonoje, Vilkijoje.

ENThis dissertation deals with development of towns and villages along the Nemunas River from 1510 to the end of the 1700s. It was found that population settlement in the area has been uneven since pre-historic times. The most densely populated areas were in the eastern and central part. In the 14th c. new settlements were formed, but attacks by the invading Teutonic Knights disturbed this process and only after 1510 were the eastern regions – around Vilkija and Veliuona – resettled. This settlement was encouraged by the economic potential generated by the settlement of noblemen on estates and in castles in the area. In the first half of the sixteenth century, Jurbarkas, Skirsnemunė, Seredžius and Zapyškis were created in new areas that had not been inhabited before the battles against the Teutonic Knights. Jurbarkas and Seredžius were formed alongside earlier settlements. These small towns were formed at different times: Seredžius, Skirsnemunė and Zapyškis in the first half of the 16th c.; Jurbarkas around 1540. Despite these differences in the genesis of the towns, they have had common development histories: until the beginning of the 16th c. they were rural in nature, but after the middle of that century they acquired the characteristic of transit centres. In the 16th–17th c. they were commerce and finance centres. After the wars and plagues of the mid 17th and early 18th c., trade recovered. The shape of the towns was influenced by the position of the roads (trade routes). The largest urban concentrations formed at Jurbarkas, Veliuona and Vilkija.