Immunity and SymBiopolitics

LTNuo XX a. vidurio biologijoje įsigali imuniteto samprata, besiremianti perskyra tarp to, kas organizmui „sava“, ir to, kas „svetima“: „savą“ organizmą siekiama apsaugoti, o tai, kas „svetima“ – sunaikinti. Šiuo požiūriu imuniteto sąvoka yra puiki biopolitinio santykio metafora: panašiai kaip imuninė sistema priešinasi tam, kas jai „svetima“, biopolitinis galios aparatas atmeta tai, kas galios atžvilgiu yra „svetima“ ar „kita“. Tačiau, jei imuniteto sampratą vertinsime ne kaip metaforą, o remsimės šiuolaikinės imunologijos paradigma, turėsime pripažinti, jog imuninę sistemą apibrėžia ne tik negatyvios atmetimo reakcijos, bet ir imuninė tolerancija. Imuninė sistema pamažu imta suvokti ne kaip gynybinė reakcija į išorinį elementą, bet kaip save organizuojanti autopoetinė sistema, sąveikaujanti su savo terpe. Alfredas I. Tauberis siūlo remtis ekologinės imunologijos samprata, pagal kurią imunitetas yra ekologinė sistema, kurioje vyksta nuolatinės derybos tarp vidinių ir išorinių, „savų“ ir „svetimų“ elementų. Šis ekologinės imunologijos modelis yra svarbus metodologinis įrankis permąstant biopolitikos sampratą: užuot biopolitiką interpretavę kaip priešpriešą tarp suverenios galios ir jos pavergto individo, galime ją suprasti kaip simpoetinių sąveikų tinklą, susiejantį individus, technologijas ir nežmogiškus partnerius. Raktažodžiai: imunitetas, imuninė sistema, autopoezė, simpoezė, biopolitika, bendruomenė.

ENThe notion of immunity, as it was defined in biology in the middle of the 20th century, draws a boundary between the “self ” and the “nonself ”. In this respect the notion of immunity is the perfect metaphor for biopolitical government: similar to the immune system, which fights everything that it sees as “nonself ”, biopolitical power discriminates against what it sees as “different” or “other”. However, if we examine immunity not as a metaphor but as a phenomenon viewed from the perspective of contemporary biology, we have to admit that immunity comprises not only a defensive reaction toward an external, contagious element, but also a positive reaction or so-called “tolerance”. Thus, the defensive model of immunity should be complemented by a positive one, interpreting immunity as being entangled in its milieu. Alfred I. Tauber suggested that immunity should be seen as an ecological system which not simply reacts toward the external element but opens the negotiations between the “self ” and “nonself ” within the system. This model of ecological immunology is also a good methodological tool to rethink the notion of biopolitics: instead of seeing biopolitics as the opposition between a sovereign power and an oppressed individual, we can interpret it as a network of sympoietic interactions between individuals, technologies, and nonhuman others. Keywords: immunity, immune system, autopoiesis, sympoiesis, biopolitics, community.