LTStudiją apie Kanto praktinę filosofiją veda viena pagrindinė idėja ar klausimas: jo pirminės filosofinės idėjos pamatinis (ar vidinis) prieštaringumas. Šio pobūdį geriausiai atskleidžia idėjų raidos, jų kelių ir klystkelių tyrimas. Standartiškai Kantas vaizduojamas kaip filosofas, pagrindęs bei pateikęs metafizinę filosofijos sistemą, kurią suplanavo programinėje „Grynojo proto kritikoje“ bei planingai vykdė visą gyvenimą. Toks Kantas yra panašus į filosofinį konstruktorių, sumontavusį proto pamatus bei ant jų pastačiusį ilgai galintį stovėti minties namą. Tačiau čia nekeliamas klausimas apie dirvą, kurioje buvo padėtas šis pamatas. Kantas buvo įsitikinęs, jog nuoseklios ir kruopščios proto kritikos keliu, apvalant jį nuo jam svetimų apnašų, galima prieiti proto būklę, kai nesama prieštarų, kur jis neįsivelia į prie galutinio išsprendimo nevedančias spekuliacijas. Tad mąstymo išeities taškas buvo prieštaros ir prieštaringumas, kurį jis aptiko proto sprendimuose apie pasaulį, bei įsitikinimas, jog kritiškai išvalytas grynasis protas yra tapatus pats sau. Tikrasis Kanto filosofijos variklis yra ne iš nežinia kur kilęs jo polinkis ar pomėgis sisteminti, o prieštaros, kurias jis aptiko kitose filosofinėse argumentacijose, žmonių veiksmuose, jų nuostatose, teisiniuose bei politiniuose santykiuose. Pagrindinis jo filosofijos tikslas buvo galutinė prieštaringumo, kaip proto ydos, jveika, tam tikra proto paties sau atlikta terapija. Šio projekto realizavimo raida, į kurią sutelkta studija, atskleidžia, jog šio uždavinio Kantui taip ir nepavyko įgyvendinti [Iš Pratarmės].