Lietuvos valstybės kultūros politika 1927-1940 metais : disertacija

LTTyrimo objektas – valstybės kultūros politika prezidento Antano Smetonos valdymo metais. A. Smetonai atėjus į valdžią, pokyčiai politiniame visuomenės gyvenime neaplenkė ir kultūros – jis įtvirtino lietuviškos kultūros vyravimą, kuri buvo paskelbta egzistencine tautinės valstybės garante. To meto Lietuvos politinio gyvenimo oficialioje rėžimo retorikoje imta vartoti „tautiškumo“ sąvoka, kurios prasminę pilnatvę, pasak autoriaus, atskleisti remiantis vien žodynais negalima. Kadangi A. Smetonos rėžimas deklaravęs siekį įtvirtinti etninės lietuvių bendruomenės dominavimą, skelbė tautiškumą nekvestionuojama vertybe. Todėl šis naujojo politinio rėžimo tautiškumas ėmė reikšti kažką daugiai nei įprastai suvokiamą etninę priklausomybę. Politika palengva gręžėsi į kultūros „monopolizavimą“. Disertacijoje autorius pateikia valstybės kultūros politikos Lietuvoje 1927 – 1940 m. vaizdinį. Siekiant užsibrėžto tikslo, išdėstomi išsamūs atsakymai į tiriamų uždavinių probleminius klausimus: Lietuvos valstybinių kultūros institucijų kūrimas; valstybinis kultūros finansavimas ir priorėtai; politinio rėžimo požiūrį į visuomenės kūrybinės iniciatyvos rėmimą; valstybės vaidmuo determinuojant tautinės kultūros paieškas; „Naujosios romuvos“ tautinės kultūros modernizavimo programa; kultūros paveldo apsauga; kūrybinė laisvė autoritarinio rėžimo metu.

ENThis study deals with Lithuania’s national cultural policy during the presidency of Antanas Smetona. When A. Smetona came to power, the political changes taking place in society included the sphere of culture: a policy of giving priority to Lithuanian culture was introduced, which was considered a guarantee of the nation-state’s survival. In the official rhetoric of the régime at that time, the concept of tautiškumas (national character) was used. The Smetona regime declared its intention to reinforce the dominance of ethnic Lithuanians in Lithuanian life, and it proclaimed tautiškumas / “national character” to be an unchallengeable value.. Therefore this concept began to mean something more than simple ethnic identity. The policy was slowly evolving toward cultural monopoly. This article deals with the country’s cultural policy between 1927 and 1940. Issues dealt with are: establishment of Lithuanian national cultural institutions; financing priorities for national culture; the political regime’s attitude to support for public cultural initiatives; the state’s role in determining national cultural endeavours; the national cultural modernisation program of “Naujoji Romuva” (“New Romuva”); preservation of cultural heritage; cultural freedom during the time of the authoritarian régime.