Naujosios ekspozicijos punktyras

LTPunktyriška paskutinės salės ekspozicija neužbaigia pasakojimo, palieka jį atvirą ateities tęsiniams, interpretacijoms ar dar tik planuojamiems įsigyti kūriniams. Tokia yra ir visa naujoji sovietmečio ir nepriklausomybės laikotarpio meno ekspozicija - naratyvai čia tik pažymėti nuorodomis, o tarpuose visada gali įsiterpti naujas kūrinys, kito pasakojimo pradžia ar paties žiūrovo vaizduotėje atsiradusi jungtis su kitais pasakojimais, prasidėjusiais kitose ekspozicijos erdvėse. Toks eksponavimo būdas, kai nesistengiama viso dailės vyksmo apibendrinti vientisu naratyvu ar keliais raktažodžiais, padeda užčiuopti kiekvienam dešimtmečiui būdingas įtampas ir konfliktus. Tačiau įvykių chronologija išlieka, sukurdama žiūrovui galimybę suprasti, kaip karo ir okupacijų išsprogdinta dailės tradicija per modernistinės utopijos, krizės ir maišto, virsmo į laisvą šiuolaikybės kūrybą būsenas pasiekia dabartį, kai gyvenimas vis labiau persikelia į „medijuotą" virtualybę ir vėl stiprėja tikrovės ilgesys [p. 45].

ENOne decade after the opening of the NGA, the permanent exposition was changed. This task was carried out by curators Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Laima Kreivytė and dr Agnė Narušytė. The goal was to form a multi-layered open narrative, to show the connection of art phenomena with social, economic and political contexts, to highlight contemporary art, include more sculpture, graphic art and photography, and to display more works by women artists. The architects Ona Lozuraitytė and Petras Išora created a resource-saving exposition that met these goals, which follows a specific chronology of events and makes it possible for viewers to understand how the country's art tradition, blown apart by war and foreign occupations, has gone through stages of modernist utopias, crises and rebellion to become a free, contemporary art of the present.