Ar būta marksizmo sovietinėje lietuvių istoriografijoje? Sovietinės lietuvių istoriografijos analizės metodologinės gairės

LTJau esame bandę parodyti, kad sovietinės istoriografijos reljefas buvo gerokai sudėtingesnis, negu apie ją leido spręsti jos pačios savirefleksija ir net kritika. Tačiau ir šiuo atveju šio teksto pavadinimo klausimas iš pirmo žvilgsnio - paradoksalus. Kaip žinia, kitokios, ne „marksistinės“ (ar „marksistinės-lenininės“) istoriografijos sovietinėje ar komunistinėje epochoje negalėjo ir būti. Visi norėję rašyti turėjo legitimuotis bent jau citatomis iš „klasikų“ veikalų. (Į stalčių parašytų tekstų ir istoriografijoje, ir kitose kultūros sferose, taip regis, nebuvo.) Antra vertus, šiandien, atrodo, vargiai rasime sovietmečiu rašiusį istoriką, kuris prisipažintų buvęs „marksistu“. Didžiąją daugumą istorikų būtų galima padalinti į dvi dalis: viena jų, daugiausia susijusi su TSKP ir LKP istorijos nekritiškais aprašymais, nustojo rašyti, kita dalis (teberašantys) dabar nieku gyvu neprisipažins pritarusi marksizmui - esą ji tik kaip „duoklę ciesoriui“ citavusi „klasikus“, o šiaip stengėsi išlikti objektyvi, nenutolti nuo faktų, daryti tik jais paremtus apibendrinimus ir t. t [p. 365].

ENAll the legal Soviet Lithuanian historiography prospers between Communist pragmatism and Leninism-Stalinism, and widely established historism could be interpreted as the integral aspect of Leninism-Stalinism paradigma. A book of J. Jurginis „The strengthening of serfdom in Lithuania“ can be treated as the most creative work of Soviet Lithuanian historiography, that clearly crosses boundaries of Communism pragmatism and this work undoubtedly have scientific value. But this work also do not contradict the conception of synchronic development of history, therefore it should be considered as an integral part of Leninism-Stalinism historiography and as a confirmation of its „fragmentai“ idea of scientificity. Only manifestation of Marxism in the narrow sense of word is the conception of world’s history by E. Gudavičius, supported by the theory of Asian way of production and the principle of Western European history of „maximality“.