Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas

LTLietuvos fotografijos istorija kupina slėpinių - neatrastų, pamirštų fotografų vardų ir archyvų. 1948-1950 m. j Vilniaus etnografinį muziejų (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus) patekęs Antano Ingelevičiaus negatyvų rinkinys buvo skurdžiai aprašytas, pažymint, kad autorius - Ingelevičius, o negatyvuose - gatvelės, mediniai namai, miestiečių tipai ir pan., ir ilgiems dešimtmečiams nugulė saugyklose. Užkliuvo vienintelį kartą, 1970 m., kuomet buvo nurašyta 12 negatyvų, kuriuose įamžintas Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ir jo aplinka. Nežymi dalis negatyvų buvo naudojami kaip etnografinė medžiaga. Fotografo palikimą sudaro per 800 vnt. stiklo bei celiulioido negatyvų. Juose vyrauja kelios pagrindinės temos: XX a. 3-4 dešimtmečio pradžios Kaunas, teatras Vilkolakis, kultūros veikėjai, meno darbų reprodukcijos, artimieji ir draugai, peizažai. Vilkolakio teatro vaizdai šio teatro režisieriaus Antano Sutkaus prisiminimų knygoje Vilkolakio teatras leido užčiuopti siūlo galą - joje autorius vaizdingai ir išsamiai apibūdino savo Vaidybos studijos auklėtinį ir fotografą Antaną Ingelevičių [Iš Pratarmės].

ENThe history of Lithuanian photography is full of hidden treasures - undiscovered and forgotten photographers’ names and their archives. A collection of negatives belonging to Antanas Ingelevičius found its way into the holdings of the Vilnius Ethnographic Museum (today the National Museum of Lithuania) in 1948-1950, and, after receiving the bare minimum of cataloguing, noting Ingelevičius as the collection's creator and his negatives as consisting mostly of images of small streets, wooden houses, urban characters, etc., the collection remained hidden away in storage for many decades. It was noticed only once in that time, in 1970, when twelve negatives capturing Lithuanian President Antanas Smetona and his surroundings were recorded and written off. A small number of the negatives were used as ethnographic material. Ingelevičius' legacy consists of over 800 glass plate and celluloid negatives exploring several main themes: Kaunas in the 1920s and early 1930s, the Vilkolakis Theatre, cultural figures, reproductions of artworks, friends and loved ones, and landscapes. The string of stories told by the images of the Vilkolakis Theatre is enriched by the memoirs of Antanas Sutkus, one of the theatre’s directors, who vividly and extensively described one of his acting students, the future photographer Antanas Ingelevičius.