[Історія, мова, географія: топоніми середньовічного Поділля. Вiталiй Михайловський]

LT2021 m. išleistoje ukrainiečių istoriko Vitalijaus Mychailovskio knygoje aptariami vėlyvųjų viduramžių Podolės, istorinio Ukrainos regiono, susiformavusio XIV a. antroje pusėje – XV a. pirmoje pusėje, vietovardžiai. Kaip žinia, Podolė pradėjo formuotis 1360–1380 m. yrant Aukso ordai, kai šias žemes atsikovojo lietuvių kunigaikščiai Karijotaičiai. Pasak metraštinės tradicijos, po 1362 m. Mėlynųjų vandenų mūšio, kuriame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karinės pajėgos, vadovaujamos Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo, sutriuškino totorių kariuomenę, buvo įkurta savarankiška Podolės kunigaikštystė. Svarbus Podolės susiformavimo veiksnys buvo jos ribojimasis su Dešt-i-Kipčaku, kuris driekėsi palei šiaurinę Juodosios jūros pakrantę iš rytų į vakarus (buvusi polovcų stepė, kur XIII–XIV a. susiformavo savarankiškas Ordos ulusas). Vakaruose Podolė ribojosi su buvusiomis Rusios žemėmis, pavaldžiomis Lenkijos karalystei. XV a. pirmoje pusėje vykstant kovoms dėl Podolės, regioną pasidalijo Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Knygos pavadinime atsispindi trys pagrindiniai jos segmentai. Istorinėje dalyje autorius aptaria savo regiono formavimosi viziją, susistemina istorinius šaltinius ir jų patikimumą vietovardžių atžvilgiu. Kalbai skirtoje dalyje nagrinėjami gyvenviečių pavadinimų užrašymo ir transliteracijos ypatumai istoriniuose šaltiniuose, o geografinėje dalyje – istorinės Podolės vietovardžių lokalizacija ir jų sisteminimas vietovardžių žodyne. [p. 181].

• Lietuvos Metrika. Knyga 3. (1440–1498). Užrašymų knyga 3.. Vilnius : Žara, 1998. 166 p.
• Lietuvos Metrika. Knyga 5. (1427–1506). Užrašymų knyga 5.. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 403 p.