Sigito Gedos pyktis ir kiti demonai

LTMaždaug XX a. 7-ajame dešimtmetyje struktūralistai ir postruktūralistai paskelbė autoriaus mirtį, o rašytojas ilgam laikui nustojo būti teksto prasmės šaltiniu, užleidęs vietą kalbai, struktūroms, skaitytojui ir jų sąveikai. Rašytojo biografija irgi pasitraukė į periferiją, į nemadingais tapusius literatūros istorijos tyrimus, tradicines monografijas su paantrašte „gyvenimas ir kūryba“. Kai pradėjau savo akademinę karjerą, tokios monografijos dar tebebuvo bene svarbiausias ir reikšmingiausias literatūrologijos žanras Lietuvoje, tačiau mano kartai, o ir vėlesnėms, jis jau nebebuvo patrauklus: atrodė nemodernus, nuobodus ir neproblemiškas. Todėl atsirado modernių pjūvių, naujoviškų tekstų analizių, asmeninių refleksijų apie vieno ar kito autoriaus kūrybą (joms priskirčiau ir Viktorijos Daujotytės knygą apie Sigitą Gedą „Tragiškasis meilės laukas“, 2010), bet į Vytautas Kubiliaus imperatyvą – „biografija – reikalingas žanras“, paskelbtą 1988 m., atsiliepta gana vangiai. Iki šiol neturime „normalių“ monografijų, apimančių ir biografijas apie daugelį ryškiausių XX a. rašytojų (Antaną Škėmą, Henriką Radauską, Alfonsą Nyką-Niliūną, Marių Katiliškį; sąrašas būtų ilgas). Tiesa, yra bandymų moderniau, nelinijiškai susieti rašytojo gyvenimą ir kūrybą bei istorinį kontekstą, pavyzdžiui, Donato Saukos „Jurgis Savickis: XX a. šifras“, 1994; Donatos Mitaitės „Tomas Venclova: gyvenimo ir kūrybos ženklai“, 2002; ir vienas naujausių – Elenos Baliutytės „Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsburgu“ (2019). [...] [p. 110-111].