Antano Maceinos teorinių darbų analizė, ugdymo senovėje aspektu

LTŠiame straipsnyje, remiantis vieno žymiausių lietuvių filosofo Antano Maceinos darbais, aiškinamasi ugdymas senovėje. Aptariant senovės istoriją, kuri apima kultūros ir politinių įvykių raidą nuo rašto atsiradimo iki viduramžių, analizuojama aplinka, situacija bei tuometinis ugdymo supratimas ir jo taikymas. Pirmykštis ugdymas yra savaiminga asimiliacija, asimiliacija – (lot. assimilation) mokymasis paremtas jau turimomis žiniomis, sutapatinant naują informaciją su senesne. Pavyzdys, drausmė, bausmė tai pagrindinės pirmykščio ugdymo priemonės. Pirmykštis asimiliatyvinis ugdymas parodo, kad pedagoginiame vaidmenyje pirmumas atitenka gyvenimui. Pirmykštis žmogus ugdomas ne vien gyvenimo, bet ir pačiam gyvenimui. Ir tai vyksta šeimos pagalba. Gimdytojai atlieka ne vien tėvų pareigą, bet ir mokytojų bei auklėtojų. Jie suteikia vaikams gyvenimiškos patirties bei įgūdžių. Dažnai besimokantysis nežino praeities ištakų, kokį kelią turėjo nueiti mūsų protėviai, kad įvairios knygos, užrašai, ugdymas ir technologijos šiame amžiuje būtų taip išvystytos. Taigi, būtina gilinis į praeitį, ją analizuojant ir ieškant sąsajų su dabartinėmis ugdymo vertybėmis. Reikšmingi žodžiai: asimiliacija, ugdymas, ugdymo vertybės.