Mokytojo inteligencijos sampratos raida nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940)

LTStraipsnyje nagrinėjama mokytojo asmenybės inteligencijos problemos raida nepriklausomoje Lietuvoje (1918 – 1840). Inteligenciją, kaip mokytojo asmenybės struktūros komponentą, savybę, su ugdymo tikrove susijusią problemą, nagrinėjo nedaugelis Lietuvos pedagogų. Jų darbuose inteligencija suprantama kaip vienų individų psichikos savybių pranašumas, palyginti su kitų žmonių psichikos savybėmis; tai psichikos funkcijų veiklos ir sąveikos rezultatas – sumanumas, galvotumas, buklumas. Inteligencijos sąvoka apima individo prisitaikymą prie gyvenimo aplinkybių, ji reiškiasi produktyvumu, sintetiniu, įžvalgiu mąstymu. Didelės mokytojo inteligencijos raiškai būdinga tai, kad mokytojas gerai supranta jam visuomenės ir aplinkybių keliamus reikalavimus bei uždavinius, sėkmingai juos sprendžia; supranta ugdymo tikslą, pedagogikos ir psichologijos dėsnius, juos pritaiko tikrovėje. Toks mokytojas geba sukoncentruoti dėmesį į mokinius ir dalyką, dėstomas mintis sieti su kitomis, dėstomo dalyko turinį moka susieti su gyvenimu. Jam būdinga pastabumas, gera atmintis, vaizduotė, įžvalgus, svarbus protas. Didelė mokytojo inteligencija ir inteligentiškumas – tai harmoningos sąveikos su aplinka, darnaus sugyvenimo su savimi, kūrybiškos veiklos rodiklis ir sąlyga, autoriteto pagrindas.Reikšminiai žodžiai: Mokytojo asmenybė; Mokytojo asmenybė; Nepriklausoma Lietuva.

ENThe article examines the evolution of the problem of the teacher’s personal intelligence in independent Lithuania (1918-1940). Intelligence as a component of the teacher’s personality structure and as a problem related to the reality of education was examined by few Lithuanian pedagogues. In their works, intelligence is understood as an advantage of the mental qualities of some individuals over the mental qualities of other people. Intelligence is the outcome of the actions and interactions of mental functions – acumen, brightness, and aptitude. The concept of intelligence encompasses the individual’s adaptation to the circumstances of life and manifests itself in productivity and synthesizing and acute thinking. The teacher’s intelligence is characterized by his understanding of the requirements and tasks posed by the society and the circumstances and their successful resolution. The teacher understands the purpose of education; he knows the principles of pedagogy and psychology and applies them in practice. Such a teacher can focus on the students and the subject, relate the ideas taught to other ideas, as well as relate the content of the subjects taught to practical situations. He typically possesses acuteness, good memory, imagination, as well as a keen and perceptive mind. The teacher’s superior intelligence and intellectuality are the indicator and the condition of his creativity and harmonious relations with the environment and his inner self, as well as the basis of his authority.