Daiktinių santykių teisinio kvalifikavimo klausimai

LTPo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje 1990 m. kovo 11d. priėmus įstatymus, nulėmusius privačios nuosavybės teisės atsiradimą, ženkliai išaugo žemės savininkų skaičius, tai sąlygojo smulkios žemėnaudos formavimąsi, taip pat gerokai padaugėjo statinių, kurie savininkams priklausė privačios nuosavybės teise, inter alia tų, kurie buvo kitiems asmenims, neretais atvejais ir valstybei, nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose. Susiklosčius tokiai situacijai, reikėjo kiek įmanoma greičiau keisti teisinį reguliavimą įtvirtinant daiktines teises į svetimą daiktą. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinės problemos buvo susiję su tuo, kad į privatiems savininkams naujai suformuotus žemės sklypus nebuvo galimybės patekti, o tuo pačiu ir naudoti tokius žemės sklypus pagal paskirtį, nepasinaudojus kitu (kitais) žemės sklypu (sklypais), 1994 metais priimtame Lietuvos Respublikos žemės įstatyme2 buvo įtvirtinti servitutai. Dėl to, kad tuo metu Lietuvos teisės sistemoje, išskyrus servitutus, nebuvo kitų daiktinių teisių į svetimą daiktą, servituto nustatymas buvo vienintelė galimybė, kuria galėjo pasinaudoti ir svetimame žemės sklype esančių statinių savininkas tais atvejais, kai nebuvo kito teisinio pagrindo naudotis žemės sklypu (pvz. nuomos sutarties).2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK ketvirtojoje knygoje „Daiktinė teisė" įtvirtintos ne tik tos daiktinės teisės į svetimą daiktą, kurios iki tol jau buvo žinomos Lietuvos teisei, tarp jų ir servitutai, bet ir naujos - inter alia užstatymo teisė {superficies) ir ilgalaikė nuoma (emphyteusis). Lietuvos teisės sistemoje įstatymų leidėjui įtvirtinus servitutus, užstatymo teisę {superficies) ir ilgalaikę nuomą (emphyteusis) - daiktines teises į svetimą nekilnojamąjį daiktą, įskaitant ir žemės sklypą, kurioms bendra tai, kad jų nustatymas ir naudojimasis jomis siejamas su galimybės naudotis statiniais nustatymu, šių daiktinių teisių atribojimas minėtu aspektu tapo ir iki šiol tebėra aktualus, kadangi turėjo būti keičiama ir teismų praktika, suformuota tuo metu, kai, kaip minėta, Lietuvos teisės sistemoje servitutas buvo vienintelė daiktinė teisė į svetimą daiktą, kuria galėjo pasinaudoti ir svetimame žemės sklype esančių statinių savininkas tais atvejais, kai nebuvo kito teisinio pagrindo naudotis žemės sklypu [p. 127].

ENOther the last few years, there have been problems in Lithuania courts resolving disputes, related to buildings located on land plots owned by other persons and to the owners' claims to determine their right to a plot of land necessary for the use of buildings for their intended purpose. In a relevant way to address this issue, the article analyses easements, emphyteusis and superficies. Moreover, the article evaluates the case law formed by the Supreme Court of Lithuania and provides suggestions, in order to better understanding of the aforementioned property rights, which would lead to the right qualification of property relationships in this area. The article critically evaluates the case law, according to which an easement for the use of buildings on a foreign plot can be established even in cases when the implementation of this right requires the entire land plot. In this way, the essence of the right of ownership is violated and, according to the Constitution, it is equivalent to the denial of this right.The article takes the position that an easement can only be established in cases when the existing buildings on the land owned by another person occupy part of the land, and the remaining (main) part of the land can be used by the owner for its intended purpose. This opinion is held due to the fact that before the entry into force of the Civil Code in the Lithuanian legal system, except for an easement, there were no other property rights to a foreign object, thus, the practice of applying it in all cases was formed historically. Disputes in the courts usually arise over buildings which were built on the part of the foreign plot a long time ago. It is recommended to solve disputes arisen between private property owners, where the owner of buildings, which were constructed under the current Civil Code, requests to establish an easement on the entire plot of the land owned by another person, in accordance with the rules of contractual interpretation, clarifying that no right to easement was agreed, but the establishment of superficies.