LTŠiuolaikinio valdymo (possessio) institutas pasauliui jau yra žinomas daugiau nei du tūkstančius metų. Senovės Romoje jisai atsirado tam, kad būtų išvengta neūkiškumo, kad kiekvienas savininkas rūpintųsi savo nuosavybe, kuri, kaip buvo teisininkų pripažįstama, ne tik suteikia daug teisių, tačiau ir įpareigoja ir, pagaliau, kad civilinėje apyvartoje būtų kaip galima mažiau bešeimininkių daiktų. Taigi, valdymas atsirasdavo visada iš tam tikros faktinės situacijos (daikto užvaldymo) ir užtikrindavo rūpinimąsi užvaldytu daiktu. Tuo pačiu romėnų teisininkai pripažino, kad jeigu asmuo pakankamai ilgai išvaldydavo daiktą (pvz.:10 metų), jisai tapdavo to daikto savininku. Čia būtina atkreipti dėmesį į tai, kad valdymas sukeldavo nuosavybės teisę ne tik į niekam nepriklausančius, tačiau ir į nuosavybės teisės objektu esančius daiktus (buvo laikomasi taisyklės, kad ilgai nenaudojama teisė išnyksta). Tuo būdu buvo vengiama neūkiškumo. Tad valdymas nuo senovės Romos laikų ir per ilgus šimtmečius buvo suprantamas kaip tam tikra faktinė būsena (jokiu būdu ne daiktinė teisė), kuri skirta peraugti į nuosavybės teisę. Nuosavybės teisės sukūrimas buvo pagrindinis ir svarbiausias valdymo instituto tikslas [p. 55].