Partizanų Lietuva. Partizanų kovas menančios muziejinės vertybės Vytauto Didžiojo karo muziejuje

LTPokario ginkluota rezistencija arba kitaip - partizaninis karas tarp daugelio sukrėtimų, ištikusių Lietuvą XX amžiuje, kartu su okupacijomis buvo bene pats skaudžiausias, truko beveik dešimtmetį (1944-1953 m.) ir apėmė plačiąją visuomenę. Visame pasipriešinimo judėjime dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų, jis tiesiogiai palietė beveik kiekvieną. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, gali atrodyti utopiškas mūsų tautiečių siekis pasipriešinti okupacinei valdžiai, kuri turėjo žymiai gausesnes pajėgas ir buvo visokeriopai stipresnė, tačiau laisvė jiems už viską buvo brangiau, o duota partizano priesaika ir šūkis „Redde quod debes!“ (Atiduok [Tėvynei], ką privalai!) - besąlygiškai įpareigojantys. Į miškus pasitraukę žmonės vilkėjo Lietuvos kariuomenės uniformą ir rėmėsi 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasia. Jų ginklas buvo tikėjimas Lietuvos nepriklausomybe, jų namai - pogrindis už tuometinės santvarkos įstatymų ribų. Nors ši kova buvo nuslopinta prieš beveik 7 dešimtmečius, bet ir šiandien vis atrandami iki šiol užmarštyje buvę bunkeriai, kaimo pirkiose, bidonuose, paslėpti partizanų ar jų rėmėjų bei ryšininkų dokumentai, spauda, nuotraukos. Tokie radiniai džiugina istorikus, muziejininkus, o papuolę į restauratorių rankas, jie apsaugojami nuo sunykimo ir prikeliami naujam gyvenimui - paliudyti pogrindinės Lietuvos partizanų valstybės egzistavimą. [Iš straipsnio, p. 52]