Lietuvos kariuomenės karo invalidai Karo muziejaus tarnyboje
LTKunigas Adolfas Sabaliauskas rašė: „Garbingas žodis invalidas. Invalidas (lot. – bejėgis) pasidaręs ne girtavimu, ne ištvirkavimu, ar kitu kokiuo nesusivaldymu sunaikinęs savo dvasios ir kūno jėgas, bet yra vyras sveikas išėjęs ginti, kas žmogui ir tautai brangiausia, kovoje sužalotas ir netekęs jėgų.“ Tad ko toks žmogus gali reikalauti iš visuomenės? Kunigo nuomone, – tik pagarbos ir žmoniško pragyvenimo. Norėdami įvertinti karo invalidų nuopelnus ir Karo muziejaus vaidmenį suteikiant galimybę jiems jaustis oriai ir toliau tarnauti savo tėvynei, dėl kurios laisvės jie paaukojo savo sveikatą, atlikome šį tyrimą. Pristatydami karo invalidus, tarnavusius Karo muziejuje, supažindinsime su jų biografijomis, į jas įterpsime atsiminimų apie kovas, už kurias jie buvo apdovanoti aukščiausiu apdovanojimu – Vyčio Kryžiumi, ir supažindinsime su tomis aplinkybėmis, dėl kurių jie neteko sveikatos, buvo sužeisti. Šis tyrimas yra pirmas bandymas šiuo aspektu atskleisti Karo muziejaus istorijos dalį, todėl pritrūko faktinės medžiagos aprašant invalidų biografijas arba norint bent jau išvardyti visus tarnavusius Karo muziejuje. Ypač skurdžios žinios iš sovietinio laikotarpio, daugelio karo invalidų likimai nežinomi. Todėl būtų tikslinga šį tyrimą pratęsti. Straipsnyje naudota archyvinė medžiaga iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo (toliau – LCVA), Vytauto Didžiojo karo muziejaus (VDKM) rinkinių, to meto periodikos, Viliaus Kavaliausko knygos „Vyčio Kryžiaus kavalieriai“ ir karo invalidų giminaičių atsiminimų. Karo invalidus pristatysime abėcėlės tvarka, pagal pavardės raidę, o ne pagal jų tarnybos muziejuje metus. Tai darysime todėl, kad dalis karo invalidų tarnavo muziejuje su pertraukomis, išeidavo ir vėl sugrįždavo [p. 63].
