LTAntstolių veiklos įkainių reglamentavimas formavosi kartu su Lietuvos valstybės teisine sistema. Šiandieninę sprendimų vykdymo sistemą, kaip ir daugelyje kitų demokratinių šalių, finansuoja ne valstybė, bet civilinių ginčų šalys. Po 2003 m. įgyvendintos antstolių institucinės reformos perkėlus vykdymo išlaidų padengimo naštą ant išieškotojo ir skolininko pečių, vykdymo išlaidų teisinio reglamentavimo ir ypač jų dydžio klausimai tapo visuotinai svarbūs. Pirmieji privačių antstolių veiklos įkainiai buvo nustatyti be tyrimų ar skaičiavimų, todėl buvo dažnai kritikuojami. Antstolių veiklos įkainių reguliavimo problemas lemia įvairūs veiksniai: visuomeniniai ir politiniai, organizaciniai, teisiniai, etiniai. 2005 m. Lietuvos antstolių rūmų iniciatyva atliktas antstolių veiklos įkainių vertinimas ekonominiu aspektu buvo pirmasis bandymas šalyje moksliškai pagrįsti privačios teisinės veiklos įkainius. Jis padėjo susieti antstolių veikos įkainius su vykdomų procedūrų sąnaudomis ir suteikė pagrindą nustatyti ekonomiškai pagrįstus sprendimų vykdymo įkainius. Buvo suformuluoti svarūs argumentai prieš populistines spekuliacijas antstolių atlyginimo tema. 2009 m. balandžio 1 d. Lietuvos Respublikos Antstolių įstatyme įtvirtinta būtinybė pagrįsti sprendimų vykdymo išlaidas ekonominiais skaičiavimais pasuko antstolių veiklos įkainių reglamentavimą racionalia vaga.Vėliau įrašytas vykdymo išlaidų perskirstymo (kryžminio subsidijavimo) tarp skirtingų vykdomo proceso dalyvių principas suteikė garantijas, užtikrinančias nenutrūkstamą sprendimų vykdymo sistemos veiklą. Lietuvos teismuose susiformavo praktika, kad valstybės nustatyti atlyginimo antstoliui už jam pavestų funkcijų vykdymą tvarka ir dydžiai yra pagrindas antstoliams tikėtis tam tikro rezultato, jeigu jie veiks teisėtai. Be teisinio reglamentavimo, svarbūs antstolių veiklos įkainių stabilumo rezervai yra antstolių paslaugos ir įkainių harmonizavimas tarptautiniu mastu. Klientų užsakymu teikiamos, palankiai vertinamos antstolių teisinės paslaugos mažina visuomenės priešiškumą antstoliams, o kartu - ir politikų suinteresuotumą „karpyti“ antstolių pajamas. Tam tikrų vieningų principų ir proporcijų įtvirtinimas bent jau Europos šalyse antstolių veikos įkainiams, kaip mokėjimų priemonei, suteiktų daugiau solidumo ir svorio, skatintų geranorišką jų mokėjimą.