Adakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

LTAdakavo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir varpinės ansamblis pastatytas 1793 m. Tai vietinio dvarininko, Ariogalos tijūno, Nemakščių ir Lopaičių seniūno Jono Adakausko fundacija. Nuo pastatymo iki mūsų dienų, nors bažnyčia buvo ne kartą pertvarkyta ir remontuota, tačiau jos struktūra nedaug tepakito. Adakavo bažnyčios architektūra reprezentuoja liaudiškų Žemaitijos bažnyčių statybų tradicijas. Jai, kaip ir kitoms XVIII a. šventovėms, būdingos kresnos ir masyvios proporcijos, fasadų kompozicijoje dominuoja aukštas dvišlaitis stogas. Nepakito ir šalia bažnyčios stovinčios varpinės architektūra. Statinys medinis, dvitarpsnis, su plačia karnizo juosta tarp tarpsnių, dengtas keturšlaičiu stogeliu. Jo išorės sienos apkaltos lentomis, o stogelio centre kylantis neaukštas bokštelis užbaigtas metaliniu kryžiumi. Skirtingai nuo vientisos, XVIII a. pabaigos statybos tradiciją atspindinčios bažnyčios išorės, šventovės vidaus puošyba buvo ne kartą keista, todėl turi tiek XVIII a. pabaigos, tiek ir XIX a. ar XX a. pirmosios pusės dekoro elementų. Tik pastačius bažnyčią, ji buvo dekoruota keturiais iliuziškai ant drobės tapytais altoriais. Maždaug po 100 metų pastarųjų tapybai išblukus, buvo pastatyti nauji mūsų dienas pasiekę istoristinių formų altoriai. Bažnyčią dar kartą atnaujinant 1911 m., iš Italijos dirbtuvių įgytos ir šiandien esančios Kryžiaus kelio stotys, gal būt iš ten pat parsivežtos Švč. Jėzaus Širdies ir Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūros. Du priebažnytyje esantys Nukryžiuotieji išdrožti vietos meistrų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Adakavas; Religija; Bažnyčios; Sakralinė architektūra; Sakralinė dailė; Kulto pastatai; Church.

ENThe ensemble of Adakavas Church of St John the Baptist and the belfry was built in 1793. It was funded by the local landowner, Tiun of Ariogala, Elder of Nemakščiai and Lopaičiai Jonas Adakauskas. Though the church was restructured and repaired many times, its structure has changed but little since the day it was built. Architecture of Adakavas Church represents folk traditions of building Samogitian churches. Like other sanctuaries of the 18th century, massive proportions are characteristic of it, a high gable roof dominates the composition of its facades. Architecture of the belfry standing next to the church has not changed either. The building is wooden, Its outer walls are panelled, and a short tower rising from the centre of the roof ends in a metal cross. Unlike the uniform exterior of the church reflecting the building tradition of the end of the 18th century, decoration of the interior of the sanctuary was changed many times, therefore it has elements of décor of both the end of the 18th century, the 19th century and the beginning of the 20th century. When the Church was built it was decorated with four altars illusionary painted on canvass. When the painting faded about 100 years later, new altars of historic forms were built, which have reached our days. When the Church was renovated again in 1911, Stations of the Cross, which currently can be seen there, were brought from Italian workshops. The sculptures of the Holy Heart of Jesus and the Gracious Virgin Mary most probably were brought from there too. The two Crucified placed in the church-porch were made by local masters.